Arba Kaip laimėti spiningavimo čemionato etapą (II)
Lėno ežeras, 2009 m. birželio mėn. 13-14 d.
Taip jau nutiko, kad nugalėjau antrajame LSA spiningavimo čempionato etape, kuris vyko Lėno ežere, birželio 13-14 d. asmeninėje įskaitoje. Smagu. Ypatingai saldi pergalė. Nors užpernai galutinėje įskaitoje buvau užėmęs trečiąją vietą, tačiau per visą spiningautojo sportininko karjerą, nei vienam etape nebuvau pakliuvęs net tarp prizininkų. Todėl šis straipsnis vėl apie tai, kaip laimėti spiningavimo čempionato etapą. Tik šį kartą - asmeninėje įskaitoje. Noriu pasidalinti savo įspūdžiais ir patirtimi. Ir jeigu po mano straipsnio atsiras nors vienas naujas varžybų dalyvis, žinosiu, kad savo žinutę perdaviau teisingai.

O viskas prasidėjo nuo treniruotės. Prieš kelias dienas iki varžybų ant Lėno ežero praleidau visą dieną. Kadangi telkinys ne pats didžiausias, anot Vikipedijos - 2,652 km2 tai apiplaukiau jį beveik visą ieškodamas potencialių ešerių susibūrimo vietų.

Lėno ežerą galima padalinti į dvi dalis. Pusė jo visiškai sekli, su gylio vidurkiu apie 1,7 m, kita pusė kiek gilesnė, su duobėmis iki 5-6 metrų. Logiškai mastant, ešeriai turėtų laikytis ant šlaitukų, išėjimų iš seklumų į gilesnes vietas, vadinamųjų „liežuvių". Treniruotės metu daugiausiai laiko paskyriau minėtų vietų paieškai ir tikrinimui. Kad ir kaip bebūtų keista, rimtesnio ešerių susibūrimo rasti nepavyko. Daugiausia ištraukiau keturis dryžuotuosius iš vieno „griovio", kurį pavyko rasti ten, kur seklioji dalis susiduria su giliąja. Kitose, atrodytų labai perspektyviose vietose, pagavau vos po vieną. Tačiau beplaukiojant po sekliąją dalį pamačiau bulkuojant raudes. Atsargiai užsiinkaravau per metimo atstumą ir prasidėjo. Nereikėjo net mažiausio mikromasalo. Raudonsparnės godžiai griebdavo besileidžiantį antrojo numerio tepalinį guminuką užvertą ant 2g auksaspalviu laku dažyto galvakablio. Gylis toje vietoje, apie metrą, pusantro, todėl spiningą laikiau iškėlęs 90 laipsnių kampu ir trumpais staigokais ritės pasukimais „džigavau" virš žolių kilimo. Per gerą valandą, vis pasislinkdamas paskui būrį pagavau gal apie 15 gražuolių sveriančių nuo 200g iki puskilogramio. Įdomu, kad tarpuose tarp raudžių pakliuvo ir vienas kitas visai smagus ešeriokas.

Atrodytų strategija varžyboms tapo aiški - reikia gaudyti raudes. Visgi keblumų kėlė vienas svarbus faktorius - oras. Jei treniruotės dieną švietė saulė, tai per varžybas visos prognozės žadėjo darganą, lietų ir vėją. Tokiu oru raudės žymiai mažiau aktyvios, o pasišiaušęs ežero paviršius apsunkina jų pastebėjimo galimybes. Todėl mintyse rezgiau planą varžybų metu gaudyti tik ešerius. Na, o jei kibimas būtų neįspūdingas, tada surizikuoti ir nuplaukti į raudinę vietą, kad ir koks bebūtų oras.

Varžybų pirmąją dieną, šeštadienį, kiek lynojo, tačiau nelabai stipriai ir ne viso turo metu. Kartais taip nušviesėdavo, kad atrodė tuoj tuoj išlys saulė. Pirmąją turo valandą praplaukiojau visiškai tuščias, ieškodamas dryžuotųjų ant klasikinių šlaitų. Tikėjausi, kad esant tokiam besikeičiančiam orui jie tūnos giliau. Apsirikau. Pirmuosius 4 ešerius pagavau treniruotės metu surastame „griovyje" ant žalsvo tepalinio mikromasalo su daugybe blizgučių (2g auksaspalvis galvakablis). Pastebėjau, kad beveik visi kibimai buvo ant pačio „griovio" viršaus, o masalui besileidžiant į gilumą jis nieko nedomino. Todėl nusprendžiau, kad galbūt verta žuvies paieškoti seklesnėje dalyje, ten kur gylis vienodai nedidelis. Galbūt vasaros pradžioje, tose vietose kiek šiltesnis vanduo privilioja daugiau mailiaus, o kartu ir ešerių. Taigi, nuplaukiau į raudinę vietą, tikėdamasis ten, jei ne raudonsparnių, tai bent jau parankioti vieną kitą ešerioką. Užsiinkaravęs kiek arčiau kranto, kur matėsi mailiaus judėjimas, viliojau ešerius ir atidžiai stebėjau vandens paviršių aplink, tikėdamasis išvysti raudžių bulkavimą. Kaip tik baigėsi lynoti, kiek nušvito. Pakeičiau guminuką į kiek blankesnį - su mėlynais ir raudonais taškučiais be blizgučių. Jis iš kart sudomino dryžuotuosius, tačiau vieno sustojimo metu pagaudavau daugiausiai porą įskaitinių ešeriokų. Todėl nuolat pamažu judėjau. Apgaudau visą perimetrą metimo atstumu, kiek paplaukiu į priekį. Vėl apmėtau. Užeina juodesnis debesis, pakeičiu guminuką į ryškesnį su daugiau blizgučių. Kadangi gylis nedidelis, stovėt ilgai vienoj vietoje nėra prasmės.

(...)

Išsami etapo statistika - rezultatų lentelėse. Tikiuosi, kad pavyko perteikti savo įspūdžius, taktiką ir mintis, kurios man padėjo tapti šio etapo nugalėtoju. Dabar ir jūs jau žinote, ko reikia, kad etape nugalėtų komanda ir jūs pats. Reziumuojant - tai produktyvi treniruotė, nuolatinis aktyvumas turo metu ir gerokai sėkmės. Belieka tik atvykti ir sudalyvauti patiems. Juk ne šventieji puodus lipdo, ar ne?

Artimiausias LSA 2009 m. spiningavimo čempionato etapas - Alaušo ežere, liepos mėn. 18-19 d.

Varžybų nuotraukas galite pažiūrėti:
http://www.ant-bangos.lt/foto-galerija/20090613-14_lsa_ii_etapas_leno_ez_ukmerges_raj.html

Emilis Muliuolis
Ant Bangos