Penktadienio vakaras nieko blogo nežadėjo, bet šeštadienio rytas mus pasitiko didelėmis pusnimis ir stiproku vėju. Tačiau žvejokliai vadovaujasi taisykle: žvejybai nėra blogo oro, būna tik bloga apranga. Taigi, susirinkus pirmajai grupelei ir papildžius maisto atsargas prekybos centre, patraukėme link sodybos, esančios prie Bubių tvenkinio. Kelias buvo jau smarkokai užpustytas, todėl pasigirdo nuomonių, jog jei ir toliau taip pustys, tai žvejokliams teks ilgokai poilsiaut prie Bubių tvenkinio… Tikslą pasiekėm sėkmingai. Aš su Coyotu, nieko nelaukę čiupome spiningus. Trumpai aptarę žvejybos taktiką abu patraukėme į skirtingas puses. Kai kur sniego pridribo net iki kelių, todėl sunkoka buvo įveikti šlaitus prie tvenkinio, todėl ir mūsų spiningavimas tapo panašus į kliūčių ruožo įveikimą. Bet viltis juk mūsų motina. Aš, kaip visada, pradėjau nuo vartiklių. Po to bandžiau ir guminukus, ir kitus masalus, bet lydekos abejingai žiūrėjo į mano pastangas ir kibti nenorėjo. Po pusantros valandos nutariau baigtį tuščią vandens drumstimą ir patraukiau link sodybos. Sutikau ir begrįžtantį Coyotą, irgi neturėjusį kuo pasigirti. Pažiūrėję vienas į kitą liūdnomis akimis mūsų jau įveiktą kliūčių ruožą užleidom ką tik atvažiavusiem ir dar pilniem entuziazmo Zienkai bei Daivarui. O mes, nors ir be laimikių, tačiau neblogos nuotaikos, sulindom į sodybą apšilti.
Ne už ilgo pasirodė ir Klaipėdos žvejokliai, kelionėje patyrę didelį nuotykį. Ogi viena draugė, atvežus panevėžiečius į sodybą, grįždama atgal užpustytame kelyje nesugebėjo prasilenkti su Klaipu ir įvažiavo į griovį. Čia jau Klaipui su Alduru teko sukaupti visą savo sumanumą ir įgūdžius, kad ištempti automobilį iš griovio. Alduras iš visų jėgų laikė užspaudęs nuvirtusios mašinos stabdžius, kai tuo metu Klaipas, pririšęs lyną, bandė ištraukti automobilį. Bet kad ir kaip Alduras stengėsi laikyti stabdžius, Klaipas truktelėjęs tiesiog meste išmetė automobilį iš griovio. Taip pasitreniravę klaipėdiečiai, tik atvažiavę į sodybą, be jokių skrupulų griebė mane už atlapų ir liepė rodyti, kur vėžiai žiemoja. Man neliko kitos išeities - turėjau vėl klampoti per pusnis ir rodyti vietas, kuriose gal dar yra vėžių. Sumerkėm bučiukus vėžiams, prieš tai į juos prikišę kažkokios pasmirdusios žuvies mišrainės ir skubiai patraukėme link sodybos, kur jau girdėjosi iš žvejybos grįžusių Zienkos ir Daivaro dainos. Nors ir jie nieko nepagavo, bet labai džiaugėsi sėkmingai įveikę sniego kliūčių ruožą.
Susirinkę ir šiek tiek apšilę apžiūrėjom avižėles, kurias atsivežė Deepexas. Buvo įvairiausių nuomonių, bet galų gale nusprendėm, jog avižėlės tikrai vertos dėmesio ir jas būtinai išbandysime žvejoklių susitikime ant ledo. Dar labiau apšilus prisiminėm apie vėžius. Labiausiai tinkamu bučių paieškai buvo išrinktas Alduras, kuris ir buvo pasiųstas jų patikrinti. Ir ką jūs galvojat? Alduras grįžo sėkmingai, nepasiklydęs, nors buvo ir tamsu, ir žiauriai prisnigta, ir net vėžių parsinešė. Net Klaipas, nepatikėjęs savo akimis ir nebūta sėkme, pasiūlė tostą už visus šventuosius... Na, tolimesnių įvykių išsamiai nebepasakosiu. Užsikrėtę nuo Klaipo džiaugsmu, ir mes pradėjome kvailioti, vartytis pusnuogiai po pusnis (kai kam tos pusnys labai pagerino sveikatą), tarsi per karnavalą keistis drabužiais. Vienu žodžiu, linksmybėms nebuvo ribų.
Bet viskas turi pabaigą, todėl ir žvejokliams atėjo laikas skirstytis po namus. Atsibučiavom, atsilabinom ir sutarę susitikti jau ant ledo, išsiskirstėm po namus. Taigi, eilinis kanalo #zvejokliai susitikimas praėjo kaip visada puikiai. O kas nebuvo, gali kaltinti tik save. O aš ten buvau, alų midų geriau, vėžius dusinau ir pagiringas atsibudau….
Balčius