Sunkiai ėjosi suburt žvejoklius į šį meet‘ą, gal atostogavo dar daugelis, gal išsigando nepalankių sinoptikų prognozių. Tačiau meet‘as vis dėlto įvyko, nors susirinko mūsų nedaug.

Vietą pasirinkome Plaškiuose, kadangi praeitą savaitę ten teko labai sėkmingai pažvejoti. Aišku, šis savaitgalis jau skyrėsi nuo praeito oro sąlygom: šiek tiek vėsiau, visą praeitą naktį lijo, o ir vėjas ganėtinai stiprus. Greit okupavom vieną, atrodo perspektyvią dambą ir sumetėm dugnines, plūdines meškeres, o kai kas ir bandė spiningu prašukuoti Nemuno vandenis. Tačiau laukto kibimo, nors kiek panašaus į praeito savaitgalio, nebuvo. Teisingiau nekibo visiškai. Neveikė nei pašarai nei jaukai. Tačiau nepraradome vilties ir nutarėme, kad dar ankstoka ir vakarėjant kibimas atsiras. Padarėme trumpą pertraukėlę... Po kiek laiko vėl griebėme meškeres, nes buvom numatę virti tradicine jau tapusią žuvienę. Netrukom daug laiko ir žuvies sriubai jau atsirado. Na, ta žuvis: apie 10 pūgžliukų, pora delninių plakių ir vienas ešeriukas. Greit organizavome laužą ir katiliukas jau kunkuliavo ant ugnies, skleisdamas malonų aromatą. Turbūt dėl to kvapo virš galvos nenustodamas ir skraidė pasieniečių sraigtasparnis...:), tarsi laukdamas, kada pakviesim vakarienės.

Visi tikri žvejai žino, kaip malonu pakalbėti ir pabendrauti prie laužo su žuviene, bokalu alaus. Vien dėl to verta žvejoti. Na, o laikas greitai bėga ir bebendraudami pastebim, kad pradeda temti ir laikas užmesti dugninės meškeres nakčiai. Prie meškerių tvirtinami šviestukai, varpeliai, kabinami naktiniai sliekai ir prasideda laukimas... Tačiau nei vakaras, nei naktis laukiamo rezultato taip ir neatnešė. Tiesa, taip belaukdami ir jau praradę bet kokią viltį ką nors pagauti, išgirstame vienos dugninių meškerių aktyvų ir nenutrūkstamą varpelio skambėjimą. Tuoj puolėm žiūrėti. Pakirtimas, ir ką gi, yra, kažkas kitame valo gale inirtingai priešinosi. Pritraukiam arčiau, kažkas šūkteli, šamas!! Aš kaip patrakęs puoliau ieškoti graibšto, tačiau buvom palikę jį tolokai, ir kol subėgiojau, žuvies jau nebebuvo... Matyt lėtai bėgau... Žinoma, senelis Nemunas dar padovanojo mums porą neblogų karšių, keleta plakių, tačiau daugiau žuvies pašykštėjo. Bet mes ant jo nepykstame, kadangi tikrai gerai praleidom laiką.
Ryte prisijungę Uodas su Uodiene nepaprastai praskaidrino mums nuotaiką ir gyvenimą atvežta kava ir netgi šampanu. Laikas negailestingas ir viskas kas gerai, greitai baigiasi, taigi ir meet‘as ėjo į pabaigą, atsisveikinam ir judam namo. Gaila, kad tokioj puikioj vietoj susirinko tiek mažai žvejoklių, bet jie nuskriaudė ne mus, o nuskriaudė save :). Iki susitikimų kituose meet‘uose.

Balčius