Šį kartą meet'as vyko dviejose vietose - plūdininkai žvejojo Skirvytėje, o spiningautojai - Rusnės tvenkiniuose.

Ilgai sprendėme apie 13-tojo meeto vietą... Pradėjome net tarpusavyje pyktis, tačiau meetas vis dėlto įvyko. Taigi galutinis variantas buvo pasirinktas - mokami Rusnės tvenkiniai. Susitikome prie tilto per Atmatą ir nelaukdami patraukėme į jau minėtus tvenkinius. Pirminė informacija buvo, jog už žūklę teks mokėti po 10 litų nuo žvejojančio, tačiau atvažiavę į vietą buvom sutikti vietinio „pareigūno“, kuris pareiškė, kad dabar pats lydekų sezonas ir teks mokėti po 40 litukų nuo žvejo. Na, čia aišku prasidėjo derybos, tačiau vietinis nėjo net į kalbas ir sutiko paskambinti tvenkinių savininkui ir leisti tartis patiems. Savininkas nebuvo priešiškai nusiteikęs ir patarė pūstis valtis, ruoštis žūklei, o jis atvažiuos ir kainas suderins. Kadangi valtis ne visi turėjom, tai pasidalinom į ekipažus po du ir pradėjom pasiruošimą. Nors ir su mažom pertraukėlėm, tačiau susiruošėm greitai ir pasiklausę vietinio „pareigūno“, kur veisiasi mūsų žvejybos objektas „lydeka“ bei gavę išsamią informaciją, skubiai išplaukėme į Rusnės tvenkinių vandenis. Kai kurie olimpiečiai galėtų pavydėt mūsų guminių valčių greičiui - kaip mes puikiai startavom! Taigi, pradėjom pilni entuziazmo šukuoti ir arti tvenkinio dugną, kadangi gylis vyravo gal tik iki vieno metro ir visur žolynai, labiau tiktu karves ganyt, o ne lydekoms plaukiot. Ekipažai išsimėtė po visą tvenkinį, tačiau kai kurių nesimatė, matyt neišgirdo vietinio gido nurodymų, kur ieškoti lydekų, ir nugrybavo į kitus tvenkinius... Tuo mes aišku tik džiaugėmės, juk lietuviai esame, pagauti norim tik mes, o kaimynai geriau paskęstu..:) Na bet nenutolkim nuo žvejybos.. Gaudėme mes. Gaudėme, o kibo vien žolės - apiplaukėm visą tvenkinį ir nieko! Nutarėm paklausinėti, kaip gi sekasi mūsų bičiuliams, bet radom tik vieną ekipažą, kurie turėjo porą gražių lydekaičių. Žinoma siutas suėmė mus - kaip čia jie pagavo, o mes... Na tiek to, dar pabandėme keleta vietų, pakeitėme keletą masalų, tačiau rezultato nesulaukėm ir pasukome kranto link.
Kas dėjosi krante smulkiai nerašysiu, tačiau paminėsiu, kad ten pasilikusios mūsų visų mylimos damos vedė derybas su tvenkinio savininku ir sakyčiau gana sėkmingai - kaina ženkliai sumažėjo, bet kiek neminėsiu, nes sakoma „šoka kas kaip moka“ :). Krante pasilikę valčių neturėję žvejai patraukė į priešingą pusę nei parodė gidas, ir ten taip pat pagavo keletą lydekų. Taipppp, siutas dar labiau mane pradėjo imti tai išgirdus, tačiau tai buvo dar ne viskas, vienas ekipažas ypač ilgai negrįžo ir pagaliau skambutis: „ateikit, grįžom, neškit fotoaparatus!!!!“. Čia mano akys išsprogo, susiaurėjo ir vėl išsprogo nuo siaubingo vaizdo, kurį pamačiau: ant kranto gulėjo virtinė lydekų, gražuolių, mažiausia turbūt apie 1,5kg, o didžiausia 3 kg, viso 7 gražuolės! Tai Dubos laimikis.... Nuo tos akimirkos man išsijungė sąmonė ir apie tolimesnius įvykius pasakoti nebegaliu, didis pavydo jausmas užvaldė mano abu smegenų pusrutulius, praradau kalbos dovaną ir visą kitą taip pat praradau. Na paskui trumpam viskas buvo sugrįžę tik karštoj pirty, bet taip pat neilgam, nes sukrėtimas buvo labai didelis ir atsigauti sugebėjau tik po gerų dviejų dienų po meeto. Taigi, jei kas dar ką nors norit pasakyt apie praėjusį mūsų susitikimą, tai prašom, o aš šį kartą patylėsiu.... Ale 13-tas meetas.... kažkokia mistika....

Balčius (sąmoningas)