Taip jau kartais nutinka, kad gamta mums ima ir iškrečia  kokią išdaigą. Tai lietus ar vėjas ima ir sutrukdo normaliai  žvejybai. Jei lietui dar galime „pasipriešinti“, tai nuo vėjo turime ieškoti kažkokių būdų tam, kad  nenustotų kibusi žuvis ar  nesulėtėtų kibimo tempas. Juk pakanka sistemą užmesti netiksliai ir žuvies kibimas sulėtėja, o ir pati žuvis ima kibti smulkesnė. Tenka nuolat permetinėti, o tai šiek tiek nervina. Aišku, yra išeitis – štekeris, bet ką daryti jei žuvis, tarkim, tik vidutinio dydžio, o nesinori prarasti įgauto tempo? Kur rasti išeitį kovoje su vėju?

Seniai, seniai, vieno gudročiaus buvo išrastas vagleris – plūdė su vienu fiksavimo tašku. Išradus šią plūdę ir daugeliui perkandus jos panaudojimo paslaptis žvejyba nemažai daliai žvejų tapo tikru malonumu. Su laiku ši plūdė buvo tobulinama, keitėsi jos formos kol iki mūsų dienų ji įgavo štai tokį pavidalą.

Kaip matote, tai pailgos formos kiek prailginto lašo, o kita šiaudo formos, abi turinčios antenas plūdės. Plūdės apačioje yra kilpelė, kur veriamas valas, o vėliau ji fiksuojama.

Bet tai dar ne viskas. Visa esmė tame, kaip guli sistemėlė vandenyje. Toliau nuo kabliuko plūdės link eina valas, o nuo jo meškerykočio link. Tačiau kadangi plūdė turi pailgą formą ir visa sistema yra panardinta po vandeniu,  tai reiškia, kad vėjo įtakos čia nėra. Be to, atsižvelgiant į tai, kad plūdės antenėlė yra plona ir išlindusi minimaliai, tai pučiant stipresniam vėjui visa sistema  išlieka stabili. Tokiu atveju mūsų sistema išlieka užmesta norimoje vietoje ir mums belieka laukti eilinio kibimo. Žvejui belieka tik kiek truktelėjus visą valą vėliau jam priskendus meškerykočio viršūnėlę irgi įkišti į vandenį. Ir tą nebūtinai galima daryti žvejojant tik su match‘u. Jei žvejojate su 2-3 g vaglerio plūdele, kurios ilgis 25-30 cm,  tai sėkmingai galite atlikti ir su teleskopine meškere, nes jos irgi yra pakankamai ilgos.

SIGUTIS