Žūklė avižėle – ko gero azartiškiausias ir dinamiškiausias poledinės žūklės būdas, leidžiantis žvejui čia pat keisti ir taktiką, ir žuvį, kurią bandoma pagauti, ir prisiderinti prie žuvies aktyvumo. Sėkmingai žūklei avižėle neužtenka vien teisingos virpinimo amplitudės. Didelę reikšmę čia turi ir sargelio standumas, ir valas, ir, aišku, avižėlės spalva bei forma.

Avižėlių formos

Šratukas

Nimfa


Lašas


Skruzdė


Velniukas


Ožka


Avižėlių medžiagos

Avižėlės gaminamos iš įvairiausių metalų: nuo lengvų alavo ar švino lydinio iki gerokai sunkesnio volframo ir geležies ar volframo ir nikelio bei vario. Pastaruoju metu parduotuvėse vis daugiau ir 100% volframinių avižėlių, kurios, net būdamos grūdo mažumo, sveria pakankamai daug.
Todėl jei ketinate žuvį gaudyti didesniame gylyje ir dirbti virpinant intensyviau, tačiau norite naudoti mažą avižėlę, net nežiūrėkite į švininius ar alavinius masalus. Tokiai žūklei tiks tik volframas. Tačiau jei dugną daužysite žirnio dydžio avižėle, galite neišlaidauti ir imti pigesnio lydinio masalą.

Avižėlės žaidimas

Kiekvienas poledinės žūklės mėgėjas žino, kad norint privilioti žuvį prie savo masalo ir išprovokuoti ją kibti, avižėlę reikia virpinti. Tik retais atvejais būna taip, kad net ir ne plėšri žuvis griebia visiškai nejudantį masalą, nes šaltame vandenyje visų rūšių žuvys ne tik šiek tiek vangesnės, tačiau maitinasi tik gyvulinės kilmės maistu, kuris po vandeniu daugiau ar mažiau kruta.

Avižėle dirbti galima pradėti visuose gyliuose. Jei po ranka yra echolotas viskas gerokai paprasčiau – į tą aukštį, kuriame stovi žuvis, leidžiame avižėlę. Tačiau jei ekrano neturite, rekomenduojame žuvies paiešką pradėti nuleidus avižėlę ant dugno ir ją keliant aukštyn. Kėlimas gali būti lėtas ir vientisas – tai vilioja baltą žuvį. Kėlimas periodiškai pristabdant, t.y. virpinimas, priklauso nuo žuvies aktyvumo. Kartais reikia milimetrinių trūktelėjimų itin dažnu intervalu, o kartais – centimetrinių pakėlimų su didesnėmis pauzėmis. Kiekvienoje eketėje , ieškant žuvies, reikia išbandyti visus įmanomus virpinimo intervalus – niekada nežinai, kas šį kartą išprovokuos žuvį.

Galimas ir „atvirkštinis“ virpinimas, kai mažais intervalais avižėlė leidžiama link dugno. Tam tikromis sąlygomis šis būdas būna net efektyvesnis, nes imituoja natūraliai žemyn skęstantį maistą.

Gaudant karšius ar plakius pasiteisina monotoniškas avižėlės dunksėjimas į dugną. Tokiu atveju masalas pakeliamas 5 mm nuo dugno ir vėl paleidžiamas žemyn.