Turbūt ne naujiena, kad kas kas, bet daugiausiai diskusijų sukelia žvejyba. Ir tai suprantama, nes mūsų „armija“ viena gausiausių. Ne išimtis ir šis mano straipsnyje keliamas klausimas.

Pradėsime iš pradžių. Kartais tenka atvažiuoti prie vandens telkinio ir ne tik žvejoti, bet pasimokyti, kaip tai daro kiti daugiau ar mažiau patyrę žvejai. Vieną savaitgalį atvykęs prie vandens stebėjau, kaip Tėvas su sūnum žvejoja. Tėvas imdavo vis kažką iš kibiro ir dėdavo ant kabliuko. Kartas nuo karto jam vis pavykdavo ištraukti vieną ar kitą žuvelioką. Eiti artyn ir kaip sakoma „kišti nosį“ į kibirą aš tikrai nesiruošiau - visgi yra šioks toks dar žvejo etiketas. O tuo metu matau, kaip jo sūnui sekasi tikrai kiek prasčiau. Stebiu vaizdą iš šono - Tėvas patarinėja, o sūnus vis gaudo savaip ir gana nevykusiai. Girdžiu, kaip Tėvas garsiai replikuoja, kad sūnus daro klaidą, jog masalus ant kabliuko mauna iš dėžutės, o neima iš kibiro. Aš kiek nustebau, bet vis dar laukiau tolimesnio paaiškinimo. Man pačiam iškilo klausimas - kodėl būtinai iš kibiro? Kodėl negalima dėti iš masalų dėžutės? Sulaukęs momento, kada žmogus padarė pertrauką ir pradėjo pietauti, užkalbinau jį. „Paaiškinkite, - sakau, kodėl jūs taip primygtinai sūnui patariate, kad šis masalus ant kabliuko imtų iš kibiro?“. Žmogus net nustebo. „Kaip tai? Ir jūs to nežinojote?“. „Na ne...“ - sakau. „Čia gi labai paprasta. Visada, kai maišote jaukus, pabaigoje į juos pridedate musės lervų, kviečių, kruopų, uodo trūklio lervų ar kitų skanėstų. Šie, pabuvę ilgesnį laiką kibire tarytum „prisitraukia“ jauko bei aromikso kvapų ir yra pranašesni už esamus pas sūnų dėžutėje“. Paėmęs sūnaus masalus aš pauosčiau. Tiek kviečiai, tiek kruopos ir specialus blynukas (smulkiai supjaustytas į mažus gabaliukus) atsidavė vanilės ir kitais pridėtais kvapais. Aš nusišypsojau. Žmogus tai pastebėjo ir lygtai pyktelėjo: „Štai matau ir jūs netikite tuo, ką aš jums čia pasakojau!“. „Netikiu, prisipažinau, nes nematau jokio skirtumo tarp Jūsų masalų. Jūs savuosius „skaninate“ įdėjęs juos į jaukus su aromiksais, o jūsų sūnus tai padarė atskirai kiekvienoje dėžutėje. O musės ar uodo lervos turbūt sutiksite, kad kvapų neprisitraukia? Tad sakykite tuomet, koks skirtumas?“. Nereikėjo nei atidaus žvilgsnio, kad pastebėtum, kaip šis klausimas netikėtai užklupo šį žmogų. Šis kažką burbtelėjo ir baigdamas pietauti nuėjo į savo vietą žvejoti. Aš priėjęs prie jaunuolio tepasakiau „Tavo Tėvas šį kartą neteisus - masalai čia niekuo dėti. Ieškok priežasties kitur. Gal tavo plūdė nelabai jautri, gal gylio gerai nepasirinkai, o gal tiesiog Tėvas sėdi ant parandės kur stovi žuvis, o tavo pozicija prastesnė - dugnas lygus lyg stalas. Pabandyk pakeisti tai, ką dabar išsakiau ir ką gali žinoti...“ Praėjo nedaug laiko ir aš pastebėjau, kaip jaunuolio reikalai stipriai pasikeitė - jis pradėjo traukti žuvį vieną po kitos, ko nepasakyčiau apie jo Tėvą. Aš nėjau daugiau artyn prie šio jaunuolio, bet supratau tik viena - jis padarė teisingą išvadą. Dar kiek pasigėrėjęs Tėvo ir sūnaus žvejyba sėdau į automobilį ir šyptelėjęs dar pamaniau - reikės kitą savaitgalį man čia irgi atvažiuoti pažvejoti, bet su ta mintimi, kad žvejosiu aš sėdėdamas sūnaus, o ne Tėvo vietoje :).

Sigutis