Noriu iš karto skaitytoją perspėti, kad tai bus rašinys ne apie pasišaudymus, ar meilės scenas. Šiuo savo rašiniu noriu tik pabandyti atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, ką veikia šių dienų gamtosaugininkai, kaip jie dirba ir gyvena, supažindinti su jų džiaugsmais ir rūpesčiais. Taip pat tikiuosi, kad daugelis žvejų ar šiaip skaitytojų ras bent dalį atsakymų, į vieną ar kitą jiems iškilusį klausimą, betarpiškai susijusį su žvejyba. Šiuo straipsniu nepretenduoju į kažkokią absoliučią tiesą, niekam nenoriu nieko įrodinėti, o tik paprasčiausiai bandau perteikti mintis, išsakytas vieno gamtosaugos darbuotojų pokalbio metu. Vienas skaitytojas gal nusišypsos ar susimąstys tai perskaitęs, o kitas gal tyliai pakeiksnos mane už tai. Taip pat atsiprašau už kiek nevykusį, seną sovietinį rašybos stilių, mąstyseną. Matyt visa tai yra dėl to, kad aš pats esu gimęs dar „pionierių“ gyvavimo laikais. Todėl labai prašau jūsų nesmerkti manęs ir atidžiai viską perskaityti.

Vieną šaltą sausio pavakarę pasiskambinau savo būsimam pašnekovui, išdėsčiau savo būsimo vizito tikslą ir paprašiau skirti valandėlę kitą savo brangaus laiko mano kukliai personai. Susitikinti nusprendėme sekančią dieną.
Išaušus rytui, dar prieš devynias, privažiavau prie gražaus pastato, esančio Rotušės aikštėje. Ant sienos kabanti lentelė, su užrašu „KAUNO REGIONO APLINKOS APSAUGOS DEPARTAMENTAS“, aiškiai nurodė, šiame pastate dirbančiųjų darbo profilį.

Mano gerbiamas pašnekovas vyr. specialistas Vidmantas Bagdonavičius manęs jau laukė. Kambaryje sėdėjo dar vienas jo kolega vyr. specialistas Giedrius Valiukevičius.

Vidmantas Bagdonavičius	Giedrius Valiukevičius

Eidamas įsivaizdavau, kad rasiu šį žmogų, sėdintį ištaigingame kabinete. Deja, klydau. Pirmiausia į akis krito kuklūs baldai, nedidukas kambarys ir........ant stalo gulinti šūsnis įvairų dokumentų. Paklausiau, kaip kreiptis į jį ir kokias pareigas užima šis žmogus. Pašnekovas atsakė, kad yra vyr. specialistas, o kitaip dar vadinamas VAA inspektorius (Valstybinė Aplinkos Apsauga).
Pradžioje tikėjausi, kad kalbėsime vien tik apie žvejybą, bet, kaip paaiškėjo pokalbio eigoje, labai stipriai klydau. Paprašiau smulkiau papasakoti apie savo darbą.
Valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius kontroliuoja Kauno rajone esančias įmones, kurios naudoja gamtos išteklius, tiria taršos gamtai žalą, trąšų naudojimą, dirba seniūnijose, renka ir teikia įvairią informaciją. Taip pat tenka reaguoti į įvairius skundus, pranešimus, rūpinasi reidų organizavimu: išvykomis į miškus, prie upių, tvenkinių, verslinės ir mėgėjiškos žūklės, patikrinimai ir pan. Darbas tikrai apimantis platų spektrą ir visai ne toks, kokį galima buvo įsivaizduoti. Čia ir suvokiau, iš kur toks šūsnis dokumentų pas pareigūną ant stalo. Paprašiau plačiau papasakoti apie visa tai. Kokiom problemom „kvėpuoja“ Kauno apskrities žmonės? Pasirodo, kol buvome „Sovietų sąjungoje“, ne viskas klostėsi ir buvo daroma taip gerai, kaip norėtųsi. Tuo metu tos meilės gamtai buvo skiriama toli gražu ne per daugiausia. Gyvenvietės buvo statomos neapgalvotai. Eilė tokių gyvenviečių, kaip Juragiai, Daugeliškės ar Piliuona neturi valymo įrengimų. Garliavoje bent pusė gyventojų neturi kanalizacijos. Pabandykime dabar tai išspręsti, kada taip viskas brangu, o ir pati gyvenvietė taip tankiai apgyvendinta? O Neveronių gyvenvietė? Sovietmečiu buvo padarytas nemažus pinigus kainavęs drenažas. Papūtus gaiviems laisvės vėjams, žmonėms atidavė, kažkada jiems priklausiusias žemes. Žmonės, atgavę žemę, ėmėsi „daryti tvarką“. Kiekvienas savame sklypelyje. Netrukus buvo pažeista drenažo sistema. Jiems mažai rūpėjo šis „sovietinis“ palikimas. Prasidėjo bėdos, o kaltų kaip ir nėra, nes visi jautėsi tikrais šeimininkais, atsakingais tik už savo žemės lopinėlį. Antra vertus, ten, kur statybos buvo vykdomos nors truputį žiūrint į rytojų, šiandien nebeturi didelių problemų. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti Ringaudų gyvenvietę.
Bekalbant paklausiau, ar kas pasikeitė, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą? Nejaugi taip viskas blogai? Išgirdau atsakymą, jog prisidėjo begalės popierizmo. Na, o jei rimtai, gyvenimas nebestovi vietoje. Pavyzdžiui, nuo pernai metų atsirado du nauji etatai, tokie kaip inspektorių – girininkų. Šie žmonės daugiau užsiima savininkų turimais miškais, vykstančiomis statybomis ir tuo pačiu palengvina darbą VAA inspektoriams. Dar porą etatų įsteigta žmonėms, betarpiškai dirbantiems su gyvūnija. Kiekvienos rankos, prisidedančios prie bendro reikalo, yra labai svarbios ir reikalingos.
Inspektorius geru žodžiu paminėjo Kauno rajono savivaldybėje dirbančius ekologus: G.Juknevičienę ir D. Šlapiką. Su šiais žmonėmis yra nuolat dirbama ir bendradarbiaujama.
- O kiek VAA inspektorių dirba rajone šį darbą?
- Du, - pasigirdo atsakymas, sukėlęs didele mano nuostabą.
Skaitytojas tikriausia supranta, kad ir miškai, ir upės, ir kiti naudojami plotai yra už miesto ribų. Ir kaip visa tai spėja nudirbti vos du žmonės, man sunkiai suvokiama. Pasidomėjau, kas dar gali turėti poveikį kovojant prieš asmenis, darančius žalą gamtai. Išgirdau atsakymą, kad jiems padeda tie patys minėti ekologai, NI (neetatiniai inspektoriai), seniūnijos. Seniūnijos savo ūkiuose turi tikrai dideles galias. Jie gali betarpiškai bendrauti su žmonėmis, naudotis informacija, ar taikyti įvairaus poveikio priemones. O VAA inspektorius gali surašyti aktą, protokolą ir perduoti atitinkamoms instancijoms. Tuo jų darbas ir baigiasi. Seniūnijos nesikiša tik į gamyklų darbą, o šiaip tai - galinga jėga.
- Kas dar naujesnio jūsų padangėje?
Inspektorius papasakojo, kad gavo mašiną, tai vis ne pėsčias. Nors tie 250 litų, kurie skiriami eksploatacijai mėnesiui, tikrai mažai. Jei paskaičiuosime kurą, tepalus, eksploataciją ar išvykas į reidus, ir kasdieninį važinėjimą po rajoną – sutikite, tai iš tiesų nepakankama suma. Kitą kartą net važiuoti negali greičiau, vis pinigėlius skaičiuoji, juokavo inspektorius.
<div align="center"><img src="/images/sk_20060124_04.jpg" width="300" height="225"></div>
Dar norisi paminėti, kad kartais atrodo, jog yra tų Europos pinigėlių, o paimti negali. Štai dar vienas pavyzdys. Pagal ES standartus gyvenvietės iki 500 žmonių vėl gi gali būti įvairiai subsidijuojamos, o va pas mus tokių kaip ir nėra. Ar kalbėtumėme apie Kačerginę, Akademiją, visos jos „išaugusios“ ir „netelpa“ savo marškiniuose. Štai tau ir Europos Sąjunga.
Bet grįžkim prie mūsų žvejų reikalų.
- Sakykite, ar baudų dydžiai pasikeitė, ar ne?
- Baudų dydis išliko tas pats nuo 25 iki 200 litų už prasižengimus. Šį kartą nekalbėsime apie elektrikų, sprogdintojų ar į juos panašių brakonierių daromą žalą gamtai. Jiems atskiros baudos ir straipsniai. Važiuojame į reidus, tikriname žvejus, verslininkus, stebime, kas vyksta miškuose, užklystame į sodus, apžvelgiame visas savo valdas. Mums į pagalbą ateina ir neetatiniai inspektoriai, o esant reikalui, mums mielu noru talkina ir rajono policija. Kartais nusižengėliai prieš įstatymą bando mus ir papirkti, siūlo išgerti ir kitokiais būdais vengia mokėti baudas. Bet tokiems pažeidėjams nenuolaidžiaujame. Nusikaltai – atsakyk. Būna ir nepatenkintų, ir burbančių, bet iki rimtesnių dalykų neprieinama. Kaip taisyklė susimoka visi. O po to baudos kvitus naikina ar giliai paslepia striukių kišenėse, kad žmonos nepamatytų.
- Žvejai klausia, kodėl kartais nereaguojama į atskirus žmonių skambučius, kada norima pranešti, apie vienur ar kitur daromą nusikaltimą prieš gamtą?
Inspektorius šypteli:
- Matote, kiek turime darbo? Mes tiesiog fiziškai nespėjame, o ir kiek skambučių būna netikrų. Čia vienareikšmiškai daugiau galėtų pasireikšti, parodyti sumanumo pati visuomenė. Nepraeikite, nebūkite abejingi gamtos pažeidėjams.
Kad jau prakalbome apie žvejyba, tai norėtųsi, kad porą žodžių tartumėte ir dėl naujo Kauno MŽD nutarimo, priimto galioti nuo 2005-12-01 dienos. Ten sakoma, kad nuo tos dienos respublikiniai metiniai leidimai nebegalioja, o norint žvejoti upėse bus imamas jau kitoks mokestis.
- Bet jei žmogus tą respublikinį leidimą išsiėmė prieš pusmetį ar tris mėnesius, tai ką jam daryti?
- Mes laikysimės tos nuostatos, jei esi susimokėjęs, tai kol tas leidimas galios, tegul žvejys žvejoja. Tokiu atveju tikrai nebausime. O dėl viso kito kreipkitės į pačią Kauno MŽD (Medžiotojų žvejų draugiją) ir ten gausite atsakymus.
Manau, kad tokie inspektoriaus žodžiai, turėtų pamaloninti kiekvieno žvejo širdį.
- O ką manote dėl verslininkų, kurie vis dar gaudo vidaus vandenyse? Gerai tai ar blogai?
VAA inspektoriaus V. Bagdanavičiaus žodžiais, neturėtų čia būti jokio kriminalo. Pažiūrėkime iš vienos pusės. Juk tik verslininkai, o ne žvejai-mėgėjai vykdo žuvų įžuvinimą. Be to jie sukuria papildomas darbo vietas. Moka mokesčius. Iš kitos pusės, jei norime būti ramūs, turėtumėme tik apriboti sugaunamų žuvų kiekius, tinklų ilgį ir žinoma labiau kontroliuoti, kaip yra dirbama. Tuomet ir vilkas bus sotus, ir avis sveika.
- O kas daugiau jūsų nuomone žuvies išgaudo: žvejai-mėgėjai ar verslininkai?
Čia VAA inspektorius šyptelėjo ir diplomatiškai nutylėjo.
- Dar skaitytojams būtų įdomu sužinoti apie žuvų išteklius, t.y. mažėja žuvies ar ne mūsų vandenyse?
- Jei kalbėsime apie ežerus, tvenkinius, tai, mano nuomone, mažėja, ir tai aišku liūdina. Na, o šnekant apie upes: tokias kaip Nemunas, Neris ar Nevėžis, tai čia padėtis tikriausiai stabilizavosi. Aplamai, tai sunkus klausimas, ir taip vienašališkai atsakyti sudėtinga.
Turėjau paruošęs keletą klausimų ir vyr. specialisto V.Bagdanavičiaus kolegai VAA inspektoriui Giedriui Valiukevičiui.
- Viena skaudžiausių rykščių - tai pakrančių šiukšlinimas. Ar teisūs tie, kurie sako, kad esą sumokėję ir šiukšlių vežtis namo nesiruošia? Ir kokią išeitį siūlytumėte?
Inspektorius atsakė, jog, jei jūs nuvykstate į tokias vietas, kur perkatės licenziją ir mokate tiek už žvejybą, tiek už šiukšlių surinkimą (pavyzdys Minija, Rusnė, Nemuno deltos regioninis parkas), tai čia jūs teisus. Kita vertus, tai jūsų sąžinės reikalas: vežti ar palikti jas. O šiaip aš siūlyčiau įvesti papildomą (nesakau kokio dydžio) mokestį už šiukšlių surinkimą ir jų išvežimą. Kada bus pinigai, bus kam ir surinkti, bei iš ko pareikalauti.
Antras klausimas buvo nemažiau svarbesnis už pirmąjį.
- Žvejai piktinasi, kad jiems tenka pirkti leidimą ir mokėti po 2 , 6 ar 10 litų, kai žvejoti atvyksta prie bet kokio vandens telkinio. Ar nebūtų galima padaryti vieningo, tarkim 50-200 litų (čia tik kaip pavyzdys) mokesčio sumos? VAA inspektorius pasiūlė padaryti abu variantus. Ir štai dėl ko. Jei žmogus daug žvejoja, ir gali sumokėti visą sumą, tai jam tikrai tiktų toks vieningas bendras leidimo mokestis. Na, o antras variantas tiktų mažai uždirbantiems ir žvejojantiems 2-3 kartus per metus. Kaip daryti atsiskaitymą, čia būtų atskiros diskusijos tema. Tuo užsiimti turėtų kitos tarnybos. Tokius leidimus galėtų platinti parduotuvės, MŽD ar benzino kolonėlės.
Uždaviau dar vieną įdomų klausimą apie galimybę tapti NI (neetatiniu inspektoriumi).
- Tam reikalinga rekomendacija iš seniūnijos, kitų NI arba VAA inspektorių, kurie laiduotų už šį žmogų. Taip pat turėtų būti ir galimybė, laisva vieta, kad juo tapti. Atrenkami geriausi iš geriausiųjų, turintys nepriekaištingą reputaciją žmonės. Nes yra pasitaikę faktų, kada tokie žmonės tapę NI, siekia pasipelnyti, būna nesąžiningi ar kitaip teršia inspektoriaus vardą. Be rekomendacijos jūs priimtas negalite būti.
Pabaigai pasukau pokalbį linksmesne kryptimi.
- Ar didelė VAA inspektoriaus V.Bagdanavičiaus šeimyna? Koks jų požiūris į gamtą?
- Žmona, kaip ir daugelis moterų, myli gėles. Jas augina, prižiūri ir puoselėja. Šeimoje užaugo dvi puikios dukros. Viena iš jų, Toma, pasuko tėčio pėdomis, bus tikra gamtosaugininkė. O kita dukra, Jolita, yra ekonomistė. Auga graži anūkėlė ir mažas anūkėlis. Gal ir jie pasuks gamtos mylėtojų ir puoselėtojų taku? Kas čia žino....
Paprašiau palinkėti, ko nors mūsų žvejams.
- Gerų laimikių, nepažeidžiant aplinkos apsaugos įstatymų...

Laikas prabėgo labai greitai. VAA inspektoriai davė interviu, atsakinėjo į mano klausimus, o patys tuo pat metu dirbo, rašė, atsakinėjo į nuolatinius skambučius. Neužilgo vyr. specialistas V. Bagdanavičius turėjo išvykti darbo klausimais į Garliavą. Išėjęs iš kabineto supratau, kiek daug dar liko neatsakytų klausimų. Bet tai palikim kitam kartui, kitam susitikimui. Einant gatve susimąsčiau, kaip pavadinsiu savo straipsnį. Ir tuoj pat, už sekundės, į galvą šovė mintis „AR LENGVA GAMTOSAUGININKO DUONA?“. Ką gi, tegul bus taip....

Autorius KRAAD NI S. Kazlauskas
Redaktorė E. Navickiene