Mes ruošėmės, ruošėmės ir dar kartą ruošėmės. Kam? Aišku, kad „didelių laimikių“ gaudymui.
Atvykus vėlai padėtis buvo gan aiški, nors pastovi „žvejybos vieta“ buvo užimta ir net užrakinta, naudojant berniukų žargoną, „kliovas“ turėtų būti garantuotas. O kaip galėtų būti kitaip, gi vienai „meškerei“ net po 4,2 „laimikio“. Čia aišku jei mano skaičiavimai tikslūs, nes „laimikių“ tokia gausa, kad sunku ir suskaičiuoti.

Vėlai atvažiavus reikėjo pasiruošti. Kas užsiėmė valčių pūtimu, meškerykočių dėliojimu, na o žvejoklės profesionalės „jaukų rušiavimu“. Ne taip paprasta per trumpą laiką rasti dar neužimtą, tinkamu apšvietimu veidrodį ir didelę lentyną „jaukams“ susidėti. Nors tiesą pasakius, tuos dalykėlius dėl konkurencijos žvejoklės laikė žvejybos reikmenų lagaminėliuose, liaudyje rankinukais vadinamuose.
Taigi, pagaliau rytas. Oras žūklei tinkamas. Pirmiausiai apžiūrinėjama vieta ir sprendžiama kur geriausiai užmesti savo „meškeres“. Pirma šį darbą pradėjo mūsų senbuvė. Nežinau kodėl, bet ji pasirinko virtuvę, bulvių skutimą ir masalą - „šiupininė“. Šitas „masalo“ naudojimas man nežinomas ir iki šiol sėkmingai mėčiau savo „meškerytę“ be jo. Gal kada ateitį teks pasitobulinti. Įdomu tai, kad apie šio masalo kokybę „laimikiai“ garsiai pradėjo kalbėti lygiai po paros... Matyt kaltas arba vėsokas oras, arba „laimikių“ vangumas.
Naujokė, kuri visur važiuoja, bet niekas jos nemato lyg talkino senbuvei, bet supratusi, kad šis reikalas norimų rezultatų neduos, tiesiog pasigriebė vieną iš „laimikių“.
Miela mergaitė, kuriai visa vakarą buvo klijuojamas Virgin‘ijos vardas, nustebino pastovumu pasirinkusi išbandytą pernykščią taktiką su išbandytu „laimikiu“. Tiesa, nelabai buvo ir ką bandyti, „laimikių“ daug, o galimų pagavimo būdų nei vieno.
Senbuvės draugė, matyt primokinta visokių žvejybos gudrybių, pasirinko keistoką būdą – žvejybą balsu. Buvau tikra, kad žvejojant geriausiai nekelti triukšmo, mirksėti akutėm, daryti kuo mažiau staigių judesių ir negąsdinti „laimikių“, bet turbūt mano žinomas būdas tinkamas tik „karpinei žūklėj“. Nelabai supratau ir ką ji žvejojo, tai jos taikiniu buvo gitara, tai „šiaulietiškas laimikis“, tai vėl gitara. Bet rezultatai stulbinami: ryte iš lovos liko tik prisiminimas.
Sekantį rytą senbuvė pakeitė taktiką ir „masalą – virtuvę“ išmainė į masalus: „fenas, maskuojantis pagrindas, akių pieštukas, tušas“ ir panašius dalykėlius, kuriuos įgudusi žvejoklė panaudoja per 3-6 minutes. Tik nesuprantama, kodėl žvejybos įrankį pakeitė į kibirą ir aplamai pasitraukė į mišką...grybų.
Ką pasakyti apie savo žvejybą??? Kol kitaip neįrodyta laikau save profesionale :D tik šį kart „DIDELIAUSIAS AČIŪ“ berniukui, kuris vis žada atlėkti ant balto žirgo ir kuris mano ilgai ir kruopščiai ruoštą taktiką pavertė niekalu ir pabaidė visą „šviežų laimikį“ savo auksine fraze:“norėčiau pasveikinti pirmą žvejoklių šeimą, tikrą šeimą“ ir lyg to būtų maža iškvietė į aikštelės vidurį su visais mano slaptais „jaukais“. O kai viskas paviešinta apie kokią žvejybą dar gali būt kalba. Žodžiu „didelis ačiū“. Bent jau galiu pasiguosti, kad „dalis šviežių laimikių“ buvo sukrauti į mašinyte ir išvežti Vilniaus kryptim. Bet tuos valgomus (čia ne apie „laimikius)....aš būtinai išbandysiu. Apie pasekmes pasižadu pranešti asmeniškai.
Apibendrinimui pasakyčiau, kad „laimikių“ buvo tokia gausybė, o „šviežiųjų“ būta tokių gabių, kad kai kurie ne tik kvapus užuodžia, bet ir spalvas skiria, jog mum matyt susisuko galvelės. Lyg kvapai, ir „jaukai“ parinkti tinkamai, bet dėl mum nežinomų priežasčių laimikių būrelis perplaukė į gilesnius vandenis. Gal jie dėl įgytos patirties darosi nesužvejojami, nors vieno iš jų akis kėlė įtarimų. Tik va, gaila organizatoriaus, kad po organizacijos iškamuotas ir išvargintas liko miegoti pirtyje....

Dalyvė