Audrius Zurlys (Drageris) Užkietėjęs žvejys

Privažiavę miško keliuko pabaigą paliekame mašiną ir toliau keliaujame pėsčiomis vingiuotu miško žvėrių takeliu. Leidžiamės žemyn ir išeiname į gražią aikštelę. Dar kiek paėję prieiname upę. Čia ji daro gan staigų vingį, kuris baigiasi iš mūsų pusės slenksčiu. Sustojame ir stebime upę – nakties šaltukas verčia upę garuoti, tad lengva migla kiek pakilusi virš vandens lėtais slenka prieš srovę. Stovime abu nesikalbėdami, visas dėmesys sutelktas į vandens paviršių – laukiame „ženklo“. Draugas užsirūko paleisdamas dar vieną miglos debesėlį virš savęs, kuris greit išsisklaido vėsiame ore. Aplink tylu, tik slenkstis šniokščia, dar kur ne kur sucaksi belapiuose krūmuose paukštukas. Diena vėl bus giedra. Visą šią tylą staiga sudrumsčia vidury upės verpetas – žuvis pasirodė tyliai, be garso parodydama didelę ir plačią uodegą. „Ženklas“ duotas – žuvis yra. Ji buvo čia vakar, buvo prieš savaitę, yra iš šiandien. Ir vis toje pat vietoje. Žuvies sukeltos bangos sudrumsčia ramų upės vandenį – bangos nuvilnija beveik iki upės krantų. Su bičiuliu susižvalgome, ir be žodžių einame dar arčiau kranto. Po kojomis šiugžda pašalusi žolė. Sudedu meškerę, patikrinu segtuko mazgą, tik pasikeičiu vakar dienos žvejybą užbaigtu voblerį kiek didesniu ir sunkesniu – reiks toliau mesti, nes žuvis pasirodė ties viduriu, o šiame upės vingyje tikrai platu. Viskas tvarkoje ir štai - pirmi metimai. Masalas nuskrieja kiek toliau žuvies pasirodymo vietos. Traukiu lėtai, kartkartėmis kiek patrūkčiodamas meškere masalui suteikdamas šuolius vandenyje. Vėl metu, tik kiek daugiau pasroviui nei prieš tai. Dar metimas, ir dar - nieko. Tiesą pasakius, nelabai yra ko ir tikėtis, kai ta pati žuvis užsistovi vienoje vietoje – taip kalba lašišautojai, tokia ir patirtis. Tačiau tikrai džiugina akį ir širdį pats žuvies pasirodymas. Ilgiau neužtrunkame, tad keliaujame toliau – kylame prieš srovę, ten geresnės vietos. Kolega jau matau kaip žingsniuoja pamiške ir už kelių šimtų metrų sustoja. Ten jau siauriau, ir jo metimai jau „tolesni“ – masalas krenta daug toliau upės vidurio. Padaręs keletą metimų jis traukia toliau, link iškyšulio, už jo matosi dar vienas, o už jo krantas slepiasi kitame vingyje. Aš neskubėdamas einu taip pat. Krantas šaltiniuotas, tad reikia žiūrėti kur statai koją. Klampoju po truputį skindamasis kelią link kietesnio kranto. Tylą perskrodžia draugo švilptelėjimas – pakeliu galvą bičiulis ranka rodo link iškyšulio – jo smaigaly ties upės viduriu verpetas. Sudunksi širdis – žuvies yra, rodosi, gal šiandien užkibs – pagaunu save galvojant. Nors tokios mintys jau daugiau kaip savaitė neapleidžia galvos, visa savaitė saulėtų dienų, žuvis rodosi – kaip ir aktyvi, tačiau visiškai tuščia kibimo atžvilgiu. Žingsniavimą nustelbia galingas susitaškymas upės vidury – tarp manęs ir draugo, kiek arčiau manęs žuvis visu ūgiu „stojo ant uodegos“ ir laisvu kritimu sujaukė tylą gamtoje ir žvejo viduje. Draugas jau pritūpęs pradeda „šukuoti“ iškyšulį, aš kiek paėjęs į priekį ties paskutinio pasirodymu irgi prisidengiu prie pat kranto esančiu krūmu. Šioje vietoje srovė nestipri, tolygi, rodo esant didesnį gylį nei įprasta. Pirmas metimas kiek prieš srovę, antras statmenai krantui, kiti jau pasroviui. Spiningą laikau prie pat vandens paviršiaus, tačiau ir tai dugno nesiekiu pačiu „giliausiu“ vobleriu. Dešimt metimų – nieko. Man kažkodėl tokios gilios ramumos niekad nepatiko, pirmenybę duodu slenksčiams, iškyšuliams, gylių perkritimams, akmenims gulintiems upės dugne. Kabinu voblerį ant arčiausio ritei žiedo ir kylu aukštyn. Bičiulio jau nėra , matau tik jo galvą aukštoje žolėje. Einu dabar aš tikrinti iškyšulio – gal man pasiseks. Lieka keliasdešimt metrų - einu kiek įmanoma tyliau – kad tik nesukelti papildomo triukšmo, tam teikiu labai didelę reikšmę. Prisidengiu gan aukšta sausa priekrantės žole kiek pritūpdamas. Dabar jau neskubu – esu vietoje, dar minutę stebiu vandens paviršių, taip „nuskaitydamas“ galimą žuvies buvimo vietą. Iškyšulys kiek „siaurina“ upę, dar labiau „spaudžia“ iš mūsų kranto link vidurio einantis smėlėtas sėkliukas, toliau pereinantis į stambų žvyrą, kurį užbaigia didelės ir ilgos vandens žolės. Jos tarsi kasos plaikstosi pagal srovę taip suteikdamos savotiško mistiškumo. Už žolių vanduo jau tamsesnis, dugno nesimato – ideali vieta būti karališkajai žuviai. Tyliai paeinu dar kiek prieš srovę virš sėkliaus, nes būnant tiesiai ties juo negalėsiu tinkamai pravesti masalo už žolių. O bičiulis kaip tik čia ir stovėjo – tai rodo suminta pašalusi žolė. Dabar jau neskubėdamas keičiu voblerį ne į tokį sunkų ir gilų – tiek toli mesti čia nereiks, o ir gylis tikrai nėra toks gilus, kaip prieš tai tikrintose vietose. Tradiciškai metu kiek prieš srovę, ryškus masalas greitai nuvingiuoja į gelmę. Traukiu lėtai meškerės viršūnę laikydamas netoli vandens. Apie pusė atstumo praplaukęs vobleris stukteli į dugną – spiningą greit prikeliu – kad voblerio „nepasodinti“ tarp akmenų. Antras metimas vėl statmenai, atleisdamas valo leidžiu kiek masalui paplaukti pasroviui, taip, kad galėčiau pravesti ties pagilėjimu už žolių. Ilgametė patirtis tai leidžia atlikti kaip ir planavau. Vobleris stukteli į vieną akmenį – kilsteliu kotą aukščiau, vėl stukteli – dar prikeliu, ir dabar jau voblerį kažkas sustabdo. Stipriau trūkteliu, kad masalas „neįsėstų“ kur tarp akmenų. Deja, masalas kiek minkštokai „įstringa“ – tarp akmenų būtų jausmas „kietesnis“. Viskas aišku – yra žuvis anam gale! Ta sustojusi akimirka užtruko tik sekundės dalį, ir staiga viskas pasikeičia – ramybė dingo su lig ištisu ritės stabdžio džeržgimu. Galinga žuvis metasi į upės vidurį apie 20-30 metrų, ties viduriu šoka į viršų ore versdamasi kūlversčiu, tada leidžiasi pasroviui dar tiek pat ir čia pavyksta ją sustabdyti. Stabdį kiek prisuku, bet ir vėl tiek pat atleidžiu – imu kiek blaškyti dėl nenuspėjamo žuvies elgesio. Viena ranka nusimetu kuprinę, atsisegu diržą su masalų dėžutėmis, ant kuprinės numetu telefoną – o jei reiks plaukti kaip praėjusį sezoną.... Kova įtempta tebevyksta, bet svarbiausia, kad žuvį pavyko sustabdyti, ir ji laikosi prieš srovę – tai geriausias būdas ją varginti. Laikau kiek galima įtempęs, kad žuvis nepajustų laisvumo ir nesugalvotų apsisukti. Taip po sprindį pavyksta pora metrų valo atsikovoti. Jaučiasi žuvis tikrai didelė ir man reiks tikrai „šaltų nervų“ savo naudai baigti kovą. Štai dar porą metrų suvynioju be didelės įtampos, dar, ir dar.... Žuvis lyg pasiduodama, lyg savo noru kyla prieš srovę ir ji jau ten kur užkibo. Suprantu , kad taip lengvai tęstis negali ir pakildama į paviršių „suka“ galingą verpetą atsikovodama tuos pačius metrus valo. Situacija kartojasi, tačiau link savęs žuvį pritraukiu jau lengviau. Gal keli žuvies paprašyti metrai valo – ji kyla jau prieš srovę, tiesiai prieš mane. Viskas lyg sustoja – žuvis „stovi“ vietoje. „Na ir stovėk“ pamaniau sau, „- svarbiausia kad kabliai besimuistant neišsisegtų“. Stebiu tą vietą, kur turėtų būti žuvis, ir pamatau vandenyje saulės apšviestą didelį išsvajotos žuvies siluetą. Tarsi povandeninis laivas ji lėtai iškyla vizgindama uodegą. Pajutusi paviršių pasisuka į mane ir nesunkiai patraukęs ją apsuku, ji nuneria ir leidžiasi link iškyšulio sėkliaus. Pajutusi seklumą vėl pasisuka ir jau sustoja daug arčiau manęs. Kuo tyliau prieinu prie kranto, įbrendu kiek sukeldamas nerimo žuviai. Tačiau pavargusią žuvį gan greit pritraukiu prie savęs ir belieka tik sugriebti ją už uodegos. Ji dar susimuisto, bet jaučiu kovos baigtį savo naudai. Virš metro lašišos patelė jau įgavusi plieno atspalvį atgula ant žolės. Pagaliau! Iškabinu gerai įsisegusiu kablius, skambinu bičiuliui – laikas namo.

Štai tokios akimirkos yra didelio darbo, paieškų, kantrybės ir laiko rezultatas. Sakytum būti reikiamoje vietoje reikiamu metu – ir nereiks tiek vargti, be reikalo trankytis paupiais. Deja, taip nėra, bet gal geriau, kad taip ir nebūtų. Priešingu atveju nublanktų visas sunkus ieškojimo kelias, o kasdienis tokių žuvų sugavimas kaži ar teiktų tiek išgyvenimo.

Tad pabandysiu pateikti sukauptą patirtį, ir galbūt kažkam sutaupyti laiko ir bereikalingų vaikščiojimų paupiais. Jei paklaustų kas yra svarbiausia – tikrai nepasakyčiau, kad tai būtų masalas, vieta, pravedimas ar dar kažkas. Tai yra visuma visų susijusių tarpusavyje veiksnių. Kad viskas sutaptų, reikia bent turėti gerus įrankius ir masalus. Įrangą tikrai nesunku įsigyti geroje žūklės parduotuvėje, patarti gali pardavėjai, o jei jais nepasitikima – pasikliauti tais , kurie tuo užsiima ir turi patirties. Masalų užtenka turėti bent penketą voblerių ir keletą blizgių. Tiesa, jei dar tik ruošiatės pradėti šio žuvies gaudymą – masalų reiks daugiau. Prisimenant pradžią per dieną „palaidoti“ penkis masalus - vienas juokas. Po kiek laiko įgaudamas patirties masalų prarandi vis mažiau, kol galiausiai per sezoną prarandi jų tik keletą. Tad pradedantiesiems patariu turėti jų daugiau, gali būti pigesni. Nes geri vobleriai, toli skrendantys ir gerai dirbantys kainuoja nepigiai.

Turint tinkamus įrankius galima užsiimti vietų paieška. Tad siūlyčiau pirmą sezoną daugiau laiko ne pačiai žvejybai, o daugiau vaikščiojimui, dugno tyrinėjimui. Neišvengimai teks ir „kolūkyje“ pečiais pasistumdyti, tas bus naudinga pamatyti kaip pravedamas masalas, kur mėtoma. Galiausiai per pora sezonų bus pakankamai aišku, ir jei žvejyba „užkabins“ – dalis atostogų bus atidėtos rugsėjo – spalio mėnesiams.

Patys slenksčiai, stiprios srovės, ramūs ir gilūs ruožai – tai vietos kurias aš tiesiog praeinu. Kadangi lašiša yra migruojanti žuvis, ir turi įveikti didelius atstumus – suprantama, kad jai reikia ir pailsėti. Tad natūralu, kad perlipusi pusės kilometro slenkstį žuvis turi „atgauti kvapą“. Todėl tikslinga jas ieškoti pagilėjime prie slenksčių, tiek viduryje upės, tiek iš kranto pusės, kur akivaizdžiai matosi „praėjimas“, pamėtyti ten ilgiau, keisti masalus. Taip pat perspektyviomis laikau vietas, kur dugnas yra nelygus – krante gali būti minėti iškyšuliai, taip pat dugne gulintys didesni akmenys, pagilėjimai ar paseklėjimai. Dar perspektyvios vietos posūkiuose, kur išoriniame vingio posūkyje yra srovių išgraužti pagilėjimai – ten žuvis ilsisi, ir jei būna nusiteikusi ginti teritoriją – galima tikėtis kibimo. Taip pat galima patikrinti vietas prieš - „žemiau“ susiaurėjimo, slenksčio ar „praėjimo“. Ten žuvys, tikiu, kad sustoja, beje, yra pavykę ir sugauti.

Lašišų gaudytojus galima būtų skirti į pasyvius ir aktyvius. Pasyvūs gali visą dieną prastovėti virš praėjimo ir niekur kitur nesitraukti tikėdamiesi, kad anksčiau ar vėliau ji stabtels ir sulauks kibimo. Aktyvūs priešingai – nesustos žvejų masinio būrimosi vietose, o eis tik jiems žinomais keliais. Jie tikrins tik perspektyvias vietas užtrukdami jose nuo kelių iki keliolikos metimų. Save priskirčiau prie pastarųjų.

Taigi, būsite „aktyvus“ lašišautojas. Atvykstate prie upės ir leidžiatės pasroviui. Kodėl ne prieš srovę? Bandau paaiškinti. Leidžiantis pasroviui visada gali nuplukdyti voblerį į perspektyvią vietą, kur gali trukdyti apaugęs krūmais, status krantas, ar per daug atviras plotas. Voblerio plukdymą praktikuoju labai dažnai, nes ir labiausiai skrendantys masalai ne visada nuskrenda kiek reikia. Tačiau tam tinka tik plaukiantys viliokliai. Tokiam žūklės būdui labiau tinka nedideli posūkiai, kur galima masalą nuplukdyti kad ir 100 metrų valo. Užmetęs statmenai kranto prikeliu spiningą ir kiek įmanoma palieku mažiau laisvo valo ant vandens paviršiaus. Ritės lankelis būna atlenktas iki kol nepradedu traukti. Pirštais prilaikau, kad valas nesivyniotų kai nereikia. Staigiu spiningo viršūnės mostu į viršų išleidžiu iš ritės valą, ir laikau prikeltą, kol lėtai leidžiant pradeda įsitempti valas, vėl mostas ir taip leidžiu iki kiek reikia ar gali leisti. Tada užlenkiu lankelį ir staigiu mostu ištiesinu valą, traukiu taip pat iškėlęs kotą, tad vobleris mažiau turėtų galimybės likti akmenyse. Labai svarbu, kad tarp voblerio ir koto valas nebūtų išlinkęs, nes tada srovė nesunkiai valo kilpą „pakiša“ po akmeniu, ir traukiams masalas nesunkiai įstringa tarp akmens ir dugno. Visada stengiuosi traukti lėtai, kartkartėmis kiek patrūkčiodamas, kad jeigu šalia yra žuvis, atkreiptų dėmesį į besiblaškantį masalą. Jei vobleris labai „aria“ dugną – traukiu vis tiek lėtai, kiek atleisdamas spiningą leisdamas vobleriui pakilti. Čia labiau tinka agresyvūs masalai, nes jie labiau atsimuša į akmenis – lietuviai tokius gamina puikiai. Nežinomose vietose plukdau su kiekvienu metimu vis toliau - kad greitai „nepalaidoti“ masalo ir palaipsniui patikrinti ruožą. Jei plukdant vobleris įstrigo tarp akmenų pirmiausia bandau išleisti kokį 10 metrų valo ir patrūkčioti. Taip geriausiai išsilaisvina masalas. Jei sąlygos leidžia – įsibrendu. Tačiau tą darau kiek įmanoma tyliau. Nes tikiu, kad lašiša yra tikrai baikšti žuvis, todėl ir eidamas krantu stengiuosi labai netraškinti sausų šakų, nedundėti einant akmenuotu krantu. Jei reikia, į vandenį visada lipu tik prieš tai apmėtęs nuo kranto. Labai perspektyvu įsibridus plukdant leistis žemyn. Vandenyje vėl gi galioja „tylos tvarka“, bangos kuo mažesnės, kojas dėti tyliai, nejudinti akmenų, nekelti dumblo debesų. Visa tai yra svarbu. Netgi jei tenka žvejoti su bičiuliu – kalbam tyliai, ir tai dažniausiai pereinant iš vienos vietos į kitą. Tenka matyti „žvejus“ – ateina garsiai kalbėdami, iš kart be ceremonijų brenda į vandenį pakeldami dideles bangas, nors krantas labai tinkamas nebrendant žvejoti, ir pradeda svaidyti sunkias blizges, ko vėlgi tikrai nebūtina. Stovėdami vienas nuo kito per dešimtį metrų tarpusavyje garsiai kalbėdami jie tikrai nubaidys žuvį. O dar kai matai, kad užsikabinusią žolę nuo blizgės nenukabina, o numuša blizgę dauždami į vandenį – pritrūksti žodžių.

Apie blizges. Tai tikrai puikus masalas, bet dėl savo triukšmingo kritimo į vandenį pirmumui teikiu vobleriui. Blizgių visada turiu dėžutę, ir jas naudoju tais atvejais, kai pagilėjimas yra kitame krante, ir reikia labai tolimo metimo. Taip pat jeigu gylis didelis ir vobleris pravedamas tik viršutiniame vandens sluoksnyje. Blizgę traukiu irgi lėtai, kotą laikau visada iškeltą, nes blizgė greičiau sugeba „palįsti“ po akmeniu. Kai tik pajaučiu dugną, kotą kilsteliu ir pradedu traukti kiek griečiau. Tačiau vis tiek arčiau dugno. Blizgių forma yra specifinė – tikrai netiks lengvos, pailgos, besivartančios. Reikės apsirūpinti 5-7 cm. ilgio plačiomis, stipriai išlankstytomis, gan sunkiomis besisukančiomis blizgėmis. Gramais 16-23 - pilnai užtenka. Spalvos - sidabro, vario, žalvario, pats dažnai papuošiu kokiu žaliu ar geltonu nagų laku šonus. Ar kokių raudonų akcentų pridedu. Voblerius taip pat savaip perdažau – ar uodegą pašviesinu, ar akį padidinu. Vandens skaidrumas ir masalo spalva vis tik turi taisyklę – skaidriame vandenyje labiau veikia natūrali spalva, drumstame – ryški geltona, salotinė, oranžinė. Tačiau aš šią taisyklę dažnai laužau, nes kai nekimba – prasideda paieškos.

Taigi, leidžiatės pasroviui ir tikrinate visas vietas, kuriose tikėtina, kad bus žuvis. Labai pravartu patikrinti didelius riedulius gulinčius dugne. Juos išduoda vandens paviršiuje keliami ratilai, sūkuriai. Pirma visada reikia pravesti masalą prieš akmenį, ir ne vieną kartą. Tada už jo. Čia jau reikia įgūdžių nustatyti akmens buvimo vietą. Jei vieta gili ( apie 2.5 metro gylio) ir srovė rami, sūkurys gali būti ir už 10 metrų nuo akmens. Taigi, pradėti tikrinti reikia jau iš daug „aukščiau“. Ir vėlgi pirmumą teikiu vobleriui. Plaukiančiu galima efektingiau apiplaukti akmenį, o blizge to nepadarysi – ji greičiau po tuo akmeniu sau ramios vietelės paieškos. Labai tikiu, kai masalas atsitrenkia į akmenį ar dugną. Kiek teko patirti – tekdavo sulaukti nemažai kibimų.
Dažnai lašišų būriai nustatinėjami pagal jų pasirodymus. Tiesos yra. Pasirodžius lašišai vandens paviršiuje, tas vietas patikrinti tiesiog būtina, tačiau vėlgi būtina prieiti kiek įmanoma tyliau, jeigu galima plukdyti – pasinaudokite tuo. O lašišos pasirodo praktiškai visur, na, gal dažniau ramesniuose plotuose, kur ramesnė srovė, renkasi gilesnes vietas. Slenksčiuose dažniau pasirodo šlakiai.

Kas dar būtina žinoti žvejojant lašišas? Vienas svarbiausių dalykų yra stiprūs masalo kabliai. Tikrinu taip – lenkiu trišakio vieną atšaką į šoną kotelio atžvilgiu. Ir jei bent kiek pasilenkia į šoną pasisuka ir lieka pasisukęs – keičiu į stipresnį. Teko nusivilti sakyčiau tikrai stipriais kabliukais, bet kai 6.3 kg lašišos patinas atlenkė trišakio dvi atšakas – daugiau nerizikuoju. Keičiu kartu su žiedeliu. Jokių graibštų nešiotis tikrai nereikia. Kiti nešiojasi kablius. Bet aš apsieinu ir be jo – jeigu tik delnu apkabinai žuvies uodegą virš uodeginio peleko – prarasti laimikį galima tik per kvailumą. Taip pat mantos turi būti kuo mažiau. Jei galima – kuprinės net neimu. Visi masalai sudėti dviejose dėžutėse, kurios yra ant specialaus diržo su kišenėmis. Vienoje pusėje blizgės, kitoje vobleriai, kuriuos kabinu tik iš vienos pusės, pvz iš dešinė. Čia tam, kad stovint įsibridus vandenyje ir stebint paviršių, jau atsegti/užsegti masalą gali nežiūrėdamas. Bet čia mano asmeninis įprotis. Valo turi būti daug – pilnas būgnelis. Naudoju 0.19 mm storio pintą valą, nededu jokių pavadėlių. Aviu ilgus aulinius batus, nes daug vaikštau, tad brydkelnės man netinka. Kotas ne trumpesnis nei 2.70 metrų ilgio, bet ir neilgesnis nei 3.00 metrai. Nes kuo ilgesnis, tuo jis liaunesnis, parabolinis, o čia reikia „greito“ koto – tolimam metimui, staigesniam pakirtimui, žuvies „laikymui“. Ritė turi būti nepriekaištinga, neturi niekur strigti, nesikabinėti ar užlįsti kur nereikia valas. Jei reiktų rinktis – pirkčiau geresnę ritę nei kotą, nes ritei tenka didesnes apkrovimas. Taip pat nereikia „nusipiginti“ renkantis įrangą, čia ne lydekos ar salačiai. Čia vidutiniškai metro žuvys, ir tikrai stiprios, kurios išbando tiek įrangos, tiek žvejo galimybes. Ir nežinai ką kaltinti, kai per 5 ar 10 sekundžių išvynioja visas valo atsargas ir pasigirsta „pokšt“. Tačiau tai nutinka retai. Bet nutinka ir taip, kad per pirmą šios žuvies žvejybą nusišypso laimė sugriebti už uodegos sidabrašonę. Bet tai laikyčiau daugiau kaip atsitiktinumą, nes kitos 20 ar 30 žūklių gali būti be kibimo. Reikia apsiginkluoti kantrybe, netikėti pasakomis, kad per 8 žvejybas pagauna 7 žuvis... Reikia tikėti tuo ką darai, ir nenuleisti rankų, net jei trečias sezonas buvo tuščias. Arba net nepradėti, nes tai - liga, tai kažkas aukščiau mūsų....