Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

Kadangi šį kartą prie naujo vandens telkinio pasibuvome kiek ilgiau, nei parą ar dvi, tai mano pasakojimas bus suskirstytas į atskiras dienas. Kam įdomu, prašau apsišarvuoti kantrybe ir iš lėto skaityti...

Ketvirtadienis (po pietų)

Važiuojant iš Kauno mus, kaip ir buvo sinoptikų žadėta, vietomis pamalonindavo saulutė, o lietutis retsykiais atvėsindavo. Taip su oro permainomis atvykome iki vietos. Atvykus prie Arino ežero apėmė dvejopas jausmas - nelabai smagu, kai dangus apsiniaukęs ir vis žada tuoj, tuoj lyti, nors neseniai ir buvo nuliję, o antras jausmas jau žymiai malonesnis - tai ideali aikštelė kurti stovyklai ir plius supratome, kad būsime vieni.

Kadangi nelijo, o tik buvo susidaręs toks vaizdas, mes nelaukėme nieko, kas dar galėtų mus nustebinti. Nuleidę valtelę ėmėme po truputį krautis daiktus ir kurti stovyklavietę. Prabėgus maždaug valandėlei įvyko mažas stebuklas ir oras visiškai pasikeitė.

Aišku, proporcingai saulės spindulių kiekiui gerėjo ir mūsų nuotaika. Oras buvo šiltas, nors ir neseniai nulyta. Na, o mes skubėjome, nes buvo noras dar šiandien išbandyti laimę šiame ežere.

Ežero pakrantes daugiausia supo pušynas, nors truputį buvo "įsimaišiusių" ir lapuočių. Pakrantės smėlėtos, krantai kiek statoki, bet labai daug kur prieinami tiek žmogui, tiek norint nuleisti valtį.

Kadangi echoloto nebuvo, tai teko pasikliauti gryna nuojauta ir gylio ieškotis tokio, kuris leistų žvejoti su 7 m botu, nes, sutikite, mojuoti sėdint valtyje su 9 m kotu ir dar kelias dienas, dalykas tikrai per sudėtingas.

Ir ta nuojauta neapgavo. Jau po pašėrimo žuvis gana greitai sureagavo ir pirma kuoja stojo prieš objektyvą.

Jau per pirmą vakarą, kelių valandų žvejybą pavyko sugauti virš geros dešimties delninių 100-200 g karšiukų, plakių bei kuojų.

Nors vasaros metas ir temsta vėlai, bet kaip pirmam kartui manau žvejybos pilnai užteko. Visos žuvys buvo iki vienos paleistos atgal į ežerą. Na, o tempti į naktį labai nesinorėjo, nes norėjosi tiek pavakaroti, pasėdėti prie stalo ir pamąstyti apie ryt dienos planus.

Penktadienis

Objektyvas nukreiptas į šiaurės rytus, todėl saulė dar nematyti.

Pagaliau rytų pusėje pasirodo pirmieji spinduliai...

Sunkiai pro debesis lindo saulutė, lyg pati norėdama miego, bet kad jūs žinotumėte, kaip miego norėjosi ir pačiam fotografui. Pagaliau saulė pakyla aukščiau ir jau aiškiai apšviečia mūsų poilsiavietę.

Turiu pasakyti, kad šį kartą kartu su manim vyko ir vienas mūsų žvejoklis, naujokas Edmis. Žinia, su geru pašnekovu kelionėje ir kelias dvigubai patrumpėja, ir žvejyba kelis kart smagesnė tampa.

Kol mano kolega mąsto praustis ar ne, aš laukdamas savo "eilės į vonią", nutariu pasidairyti aplinkui.

Atlikę visas rytines procedūras bei skaniai papusryčiavę mes gana anksti (8:00 val.) pradedame ruoštis rytinei žvejybai. Danguje vos vienas kitas debesėlis - nusimato karšta ir saulėta diena.

Iriamės tolyn nuo kranto į vakarykščią pažymėtą vietą. Žymėjimas paprastas - parištas akmenukas, o viršuje vietoje plūduro 90 procentų vandeniu užpildytas plastikinis butelis. Taip paženklinę vietą suprantame, kad "nenuklysime" nuo žvejybos vietos. Ruošiamės savo meškeres - turėtų būti nebloga žvejyba. Bent šito mes tikimės ir norime patys.

Mūsų jaukinama vieta nėra labai nutolusi nuo kranto, nes ežeras nėra iš tų sekliųjų, kur reikia bristi 50 ar 100 metrų. Aš užfiksuoju objektyve mūsų vakarinį krantą kur įkurta stovyklavietė.

Pradžioje straipsnio minėjau, kad mes būsime vieni. Supraskite teisingai. Taip rašydamas aš turėjau mintyje, kad čia niekas nelips mums ant galvų, kaip kad būna dažnai įprastas akiai vaizdas. Šiaip pakrantėje įsikūrusių žvejų tikrai nemažai, todėl vienur kitur matosi tarsi atskiros salelės, palapinės, kur poilsiaujama pavienėm ar ištisom šeimom.

Aš taip įsismaginau rašyti, kad nepastebėjau kaip atplaukėme į vietą. Nuleidę inkarus ir pasijaukinę eilinį kartą žuvį pradėjome žvejoti. „Pradėjome“, rašau tiesiogine prasme, nes po pirmųjų metimų žuvys ėmė kibti ir ne sykį lenkė kiekvienam iš mūsų meškerykočio viršūnėlę.

Žuvys buvo aktyvios ir tikrai kibo labai gerai.

Turiu paminėti, jog gerai kimbant mes bandydavome "išrasti dviratį". Tarkime kviečio grūdą ar musės lervą keisdavom į kukurūzą ar mažą pinkutę. Kibimas kiek sulėtėdavo, nes žuvys po vandeniu turbūt irgi "stebėdavosi" mūsų siūlomu "valgiaraščiu". Tačiau po kiek laiko kibdavo taip pat puikiai, kaip ir prieš tai ant kviečio ar musės lervos.

Turiu pripažinti, kad mes visą dieną tikrai nesėdėdavom valtyje, bet pažvejoję ryte darydavom pertraukę, gamindavomės pietus, po to maudydavomės, eidavom popietinio pogulio. Atostogos juk tam ir yra, kad žmogus jaustum malonumą. Po pietų apie 16 – 17 val. mes vėl sėsdavom į valtį ir vaizdas mažai kuom keisdavosi.

Edmis net buvo prasimanęs žvejoti ant batono ar duonos ir jam tas puikiai sekėsi. Šio ežero žuvys tikrai neišrankios.

Vakare, kai keldavom inkarus mūsų sietelis virte virdavo nuo žuvies. Plakiai, karšiukai, aukšlės ir kuojos būdavo įprastinis standartinis laimikis.

Būčiau neteisus jei sakyčiau, kad mūsų tikslas buvo tik šios žuvys. Labai norėjome sugauti didesnių karšių, bet, deja, didžiausią jiems konkurenciją sudarė aukšlės. Vos uždėdavom musės lervas. jos lyg piranijos pirmos pasigaudavo masalą. Pakeitus šį masalą į kukurūzą ar kvietį karšiai šį masalą kaipmat ignoruodavo. Maža išimtis buvo musės lervų kokonai, kurių aukšlės nepuldavo, palikdamos karšiams. Bet čia į tokį masalą greičiau sureaguodavo maži karšiukai.

Vakare vėjas galutinai nurimdavo (nors ir dieną jis vos pūsdavo) ir ežeras tapdavo savotiškai gražus, lygus, mielas akiai ir tik mažos bangelės keliamos mūsų valties išduodavo tarsi sakydamos, kad kažkur netoli yra žvejai. Tokiomis akimirkomis užplūsdavo gana malonus jausmas ir pats viduje tapdavai tarsi pakylėtas - jausdavai kažką ypatingo viduje, ko neapsakysi žodžiais...

Šeštadienis

Kiekvieną rytą pravėrus mašinos dureles buvo galima išvysti štai tokį vaizdą.

Gražuolės pušys kas rytą ošdavo tarsi savotiškai pasisveikindamos. Aplinka, kuri mus ten supo ir sudarė tą visumą, dėl kurios turbūt mes bėgame iš tų miestų, veržiamės į gamtą nuo smogo norėdami įkvėpti gryno oro, nusiprausti neužterštame ežero vandenyje ar pasigauti vieną kitą tikrai ekologiškai švarią žuvytę. Yra dalykų, kuriuos mes susikuriame, bet gamtos sukurtiems malonumams - aplinkai turbūt negalėtų prilygti joks žmogus - menininkas.

Turiu pasakyti, kad mes tikrai savęs nekankinome, o ilsėjomės pagal pilną "programą" - keldavomės 7 – 8 val., o miegoti eidavom 22 val. Taigi, poilsiui laiko užtekdavo. Ryte klodavomės lovą ir tiesiai į ežerą praustis.

Ežero vanduo buvo toks šiltas, kad maudydavomės po kelis kartus per dieną. Dugnas priekrantėje švarus, smėlėtas. Teko matyti prie kranto ir vėžių. Žodžiu toks nedidelis rojaus kampelis.

Ryte išsivirus kavą ir laukiant kol ji praauš, maišydavau jauką - savotiškus "pusryčius" ežero žuvims. Išbandyti teko tiek prancūziškus, tiek lietuviškus jaukus ir žinote, kai ežere tokia koncentracija žuvies, nepastebėjau ypatingo skirtumo tarp tų jaukų. Skirtumas būdavo tik tada, jei iš viso ryte bandydavom nejaukinti. Štai tada rezultatas būdavo iš tiesų nepavydėtinas.

Rytais kepintas kumpis su kiaušiniais mums atstodavo karštą patiekalą, o šaltas alus savotiškai jį papildydavo. Tik šitaip "kukliai" užkandę mes leisdavom sau išplaukti į žvejybą.

Na gerai jau gerai, kad jau rašyti tai "visą" tiesą iki galo. Nebuvom mes jau tokie šventieji ir rytais tikrai neskaitėme brevorijaus, o prie šalto alaus turėdavom kai ką "solidesnio" kas darė mūsų stalą tik turtingesnį.

Nežinau kuris patiekalas ar gėrimas labiau viliojo šią vilnietišką šunų "porelę", bet vos rytais pradėdavom pusryčiauti, jie tuoj pat išdavę savo šeimininkus atbėgdavo pas mus. Ir ką jūs manote - pusryčiaudavome keturiese, o dar sako, kad vilniškai šunys nedraugiški kitų atžvilgiu.

Dabar truputį keli sakiniai apie patį ežerą. Tai tikrai įspūdingo dydžio vandens telkinys siekiantis (vietinių žiniomis) net iki 20 km ilgio. Pietinė dalis, kuri matosi nuotraukose, pagrinde yra skirta poilsiavimui ir eina palei ežero krantą.

Kadangi aukštos pušys auga prie pat vandens, todėl plaukiant ežeru mes papuolame į savotišką pavėsį.

Jei pietinėje pusėje mes sugavome vos keletą ešerių, tai į rytinę pakrantę neplaukėme dėl keleto priežasčių. Pirma, tai kiek matėme plika akimi, ten turėjo būti labai seklu. Antra, styrančios žolės ir labai toli esama pakrantė mūsų visai neviliojo. Tačiau kiek supratome, ten turėjo būti geras privažiavimas, nes matėsi jau naujai pastatytos vilos ant kranto.

Iš pirmos išvykos - ekskursijos mūsų žinios apie rytinę pakrantę paliko skaudžiausios.

Apie vakarinę pakrantę galima pasakyti, kad tai labiausiai mėgstama poilsiautojų vieta, bei tikrai turtinga žuvų įvairove. Karšiai, lynai, karpiai tai tos žuvys, kurios plaukiojo šalia mūsų tik mes dėl laiko, žinių ir pan. priežasčių nesugebėjome jų pagauti. Be to, truputį (10-20 m) atsitraukus nuo vandens atsiduri pušų paunksmėje, kuri būna praktiškai visą dieną. Tikrai viena geriausių ir dėkingiausių ežero pusių.

Apie šiaurinę ežero dalį reikėtų pakalbėti atskirai. Toje pusėje yra įsikūręs miestelis bei nemaža sala. Tarp salos ir rytinio kranto vietiniai 10 ir daugiau metrų gylyje žvejoja karšius, kurių svoris nuo 2 kg. Ir žvejoja jie gana įdomiai. Anksti pavasarį jie nuleidžia į ežero dugną labai sunkius svorius, o prie jų pririša lentas. Lentos tai tarsi mūsų - mėgėjų parišti plastikiniai buteliai (pradžioje straipsnio aš tai minėjau), prie kurių jie atplaukę riša savo medines valtis ir žvejoja. Kiekvienas turi savą lentą ir savaip šeria, jaukina "karšinę" vietą. Na, suprantama, pila kruopas, grūdus, bulves ar žirnius, o ne kaip mes firminius jaukus. Ir tą atlieka per visą vasaros sezoną, todėl jie pasigauna tikrai įspūdingų dydžių karšių. Papuola ir karpių. Lynų žvejyba jie neužsiima. Žvejojama vis tik (aš maniau kitaip), slankiojančiomis sunkiomis plūdėmis.

Tokia būtų trumpa Arino, o tiksliau mažytės jo dalies apžvalga.

Grįžtant prie žvejybos temos turiu pasakyti, kad ypatingo kažko tikrai nesugavome, o ir didžiausios sužvejotos žuvys būdavo tik "iki" kilogramo.

Sekmadienis

Sekmadienio žvejybos neaprašinėsiu, o tiesiog daugiau skirsiu laimikiams, analizei ar jaukams. Jei kalbėsime apie patį vandens telkinį, tai turbūt bene pats žuvingiausias ir didžiausią žuvies įvairovę turintis mano sutiktas ir išbandytas atostogų metu vandens telkinys. Žuvies tikrai yra daug ir įvairios.

Tokių žuvų kaip Edmio rankose 400 g sugauta kuoja buvo nedaug, o didesnių mes tiesiog nesugavome. Mūsų atveju tiktų pasakymas - buvo daug, bet smulkios. Rimtesnių žuvų, kaip besistengėme, sužvejoti nepavyko. Aišku, labai tikėtis buvo ir sunku. Neturėjom nei žinių, nei patirties, nei netgi reikiamo inventoriaus.

Jei būtumėm sukaupę tiek žinių, kiek jų surinkome jau išvažiuodami, tikrai neabejoju, kad situacija būtų truputį kitokia.

Kadangi jaukinome taip, kaip įprasta sportinėje žūklėje, tai natūralu, kad pirmiausiai sureagavo smulkiosios žuvys - kuojos, plakiai ir aukšlės. Aukšlių gausa mus taip pat nustebino, o juk ši žuvis yra stipri varžovė kitoms žuvims, kuris sunaikina daug naudingo maisto, esančio ežere. Pradėjome žvejoti nuo 1g plūdžių, o užbaigti teko 3-4 g, kurios taip pat negelbėjo. Reikėjo šiuo atveju naudoti 6 – 8 g plūdes - bombas bei žvejoti 9 m botais. Mūsų atveju teisingai buvo pasirinktas tik gylis. Kita vertus, mums pritrūko elementariai ir laiko. Karšį, karpį ar lyną pagauti, tai ne aukšlę suvilioti, kuriai kartais prireikia vos minutės kitos. Šiuo atveju atvykus prie šio telkinio būtų idealu prabūti čia 1-2 savaites...

Kas liečia orus, tai mums tikrai pasisekė, nes nulijo vos vieną kartą ir tai truko vos valandėlę. Kaip sakoma - trumpai, bet drūtai. Tikra, vasariška liūtis.

Po lietaus matėsi ant kiek įšilusi žemė ir kiek trumpai lyta. Pasirodo, "prakaituoja" ne tik žmonės...

Mūsų sugauti kelių šimtų gramų karšiukai tiko nebent foto sesijai, nes nei vienas iš jų nekeliavo į skiaurę, o buvo paleisti atgal į ežerą.

Šiaip, sugautą žuvį paleisdavome nes norimas efektas - žvejybos malonumas, būdavo pasiektas, o daugiau ką daryti su laimikiu neturėjome nei noro, nei sąlygų.

Kada paleidinėjome žuvį atgal į vandenį, tikrai apimdavo savotiškai smagus jausmas. Čia laikai žuvį rankose, o po sekundėlės kitos žiūrėk ji, jau atgavusi laisvę plaukia iš tavo rankų turbūt net nesupratusi, kieno dėka tai įvyko.

Na, ir savaime suprantama, kad dalis žuvų dėl karščio, kabliuko pažeidimo nugaišdavo, bet apie tai vėliau, o gyvosios plaudavo neatsigręždamos.

Ne visada nuotraukose pavyksta perteikti tą nuostabų skonį - kvapą produkto kurį pats pasigamini.

Patikėkite manimi, tik ką iškeptos žuvys dar labai karštos ir mirkstančios keptuvėje esančiame aliejuje, tarsi saldainis vaiko burnoje per keletą minučių ištirpdavo mūsų su Edmiu skrandžiuose. Niam, niam...

Viskam yra pradžia ir pabaiga. Žvejyba baigta, skiaurė išplauta ir džiūsta. Mano galvoje pralekia matyti vaizdai, įvairios mintys. Grįžęs dar peržvelgsiu nuotraukas, padarysiu žvejybos analizę ir lauksiu sekančios žvejybos, kuri jau kaip ir suplanuota. Tikrai žinai, kad liūdėti neverta, o greičiau džiaugtis atostogomis, šiltu saulėtu oru ir pačiu gyvenimu iš principo.

"Titanikas" pakrautas, viskas išplauta, išdžiovinta, gražiai sudėta į savo vietą, palapinės, stalai, kėdės, miegmaišiai priekaboje. Belieka tik sėkmingai įveikti šį tiltą, už kurio žinau, kad palieku gražius prisiminimus, dailias žvejybos akimirkas, saulėtą orą bei šaunią nuotaiką...