Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

Savaitgalis. Lauke dar tamsu, bet aš jau nerimstu. Nežinau kodėl, bet ryte man retai kada ilgiau miegasi. Gal todėl, kad iš prigimties esu "vyturys" - gulu ir keliuosi anksti. Taigi, kraunuosi žvejybinę įrangą ir dumiu prie Nemuno. Kaip sako kai kurie žvejai - upė yra upė nes ji "veža".

Sustoju įprastinėje vietoje ir ruošiu jauką. Šį kartą apie tris kilogramus karšinio jauko "Sensas" firmos, kurį suklijuoti bandau tos pačios firmos betonito klijais. Ruošiu septynių metrų botą. Sistemėlę sudaro 5 g plūdė, kriaušės formos slyvutė ir 18 numerio kabliukas.

Aplink dar viskas žaliuoja ir toks vaizdas, kad rudens dar nėra. Ką gi, darau metimą ir žiūrėsim kaip seksis šį kartą.

Kibimo tenka ilgokai palaukti. Pagaliau jaukas suveikia ir man pradeda kibti kuojos. Kiek vėliau iš miego "prabunda" ir aukšlės. Per valandą laiko sugaunu septynias kuojas ir ketvertą įspūdingo dydžio aukšlių. Vanduo labai aukštas, srovė stipri ir neša mano 5 g sistemėlę lyg pūką, todėl sunkinu sistemą ir vėl bandau gaudyti. Vėl tas pats - kimba vien smulkmė. Matau, kad nieko gero nebus ir keičiu žvejybos vietą.

Susirandu žūklavietę su ramesne srove. Matau nuo pavasario likusius dirbtinės dambos griaučiu,s už kurios randu gerus 1,5 m gylio. Vanduo truputį virsta sūkuriu, o tai kažkiek provokuoja. Šeriu žvejybos vietą, sumesdamas 5 apelsino dydžio rutulius. Sistemėlę dedu su 4 g plūdele ir to visiškai pakanka. Darau pirmus metimus.

Žvejojant išgirstu keistą garsą. Dairausi aplinkui, bet nieko nematau. Galų gale, po kurio laiko išvystu ir vaizdą. Nedidukas vilkikas stumia priekyje savęs baisinę baržą, pakrautą dideliu kiekiu smėlio. Toks mažiukas, o tiek jėgos ir dar prieš srovę - šypteliu aš.

Išvystas vaizdas primena sovietmečio laikus, kai smėlį ar žvyrą kasdavo iš Nemuno ir baržomis plukdydavo upe, o po to iš kito taško mašinomis tą krovinį gabendavo atgal į priešingą pusę. Tikiuosi dabar tikrai šitaip nėra. O ir kuras, kurį vilkikas sudegina gabendamas krovinį iš Vilkijos į Kauną tikrai gal neviršija krovinio kainos. Taigi, savaitgalis, bet upeiviams tai eilinė darbo diena. Palinkėkime jiems kuo ilgesnio plaukiojimo sezono.

Bet grįžkime ten kur pradėjome - į žvejybą. Taigi, vos pajaukinus ir padarius keletą metimų sulaukiu kibimo. Vadinas vietą pasirinkau teisingai. Gaila, bet kimba vėl smulkios kuojos ir jau ženkliai smulkesnės aukšlės. Rodos vos 200-300 m atstumas, o aukšlės jau visai kitokio stambumo. Galų gale įkertu vieną kitą ir stambesnę (supraskite virš 200 g) kuoją. Kažko išskirtinio kol kas sugauti tikrai nepavyksta, o tuo metu išgirstu laivo sireną. Keliuosi nuo kėdės nes žinau, jog tuoj iš už posūkio pasirodys "raketa" ir todėl nenorėdamas sušlapti kojų einu kranto link.

Man bežvejojant išgirstu seną gal 30 metų melodiją - dainą, atliekamą A. Šabaniausko, o vėliau jį keičia Dolskis. Šypsausi ir nematau iš kur tos smetoninės dainos sklinda. Po ne vienos sudainuotos dainos išvystu žemyn upe plaukiantį keistą laivą, kurio modelio nesu ankščiau matęs. Net ir pasroviui plaukdamas jis vos vos juda vėžlio greičiu. Pamaniau, jog turistai, kuriuos plukdo iš Kauno prieplaukos, bet klydau. Priplaukus ant denio tarp gausybės žmonių pastebiu šokančius jaunuosius. Pasirodo žmonės šitaip švenčia vestuves. Senoviška muzika, vanduo, laivas, šokiai denyje - romantika.

Ech, atsidūstu prisiminęs savo jaunystę ir darau eilinį metimą.

O man kimba vis tos pačios kuojos su kartais pasitaikančiom aukšlėmis. Pavyko sugauti ir keletą šapaliukų, kurie po foto sesijos buvo greitai paleisti. Taip bežvejojant už geros valandžiukės sulaukiu to paties laivo, jau plaukiančio atgal, tik be vestuvininkų. Matyt vestuvininkų kažkas laukė upės žemupyje, o kapitonas, atlikęs savo darbą, skubėjo atgal į uostą. Ruduo – vestuvių metas...

Tarsi pratęsdamas mano mintis apie rudenį, praskrenda žąsų ar ančių pulkas. Paukščiai geriausiai jaučia gamtos pakitimus ir jų neapgausi. Gaila, o kartu ir liūdna, bet turime pripažinti - vasara baigėsi.

Sako, viščiukus skaičiuoja rudenį, todėl paskaičiuokime, ką ir aš sužvejojau. Laimikis neįspūdingas, bet žvejyba vis tiek pasisekė. Po ilgesnės (beveik 2 savaičių) pertraukos turėjau malonumą vėl pažvejoti, pabūti gamtoje ir neblogai praleisti laiką. Manau dar ne vieną savaitgalį teks "mirkyti" savo plūdinukę tai viename, tai kitame vandens telkinyje. Nemune taip pat dar tikrai žvejosiu ir jei jums bus įdomu – parašysiu.

Plūdininkai turbūt tie žmonės, kurie daugiausiai praleidžia laiko prie vandens, nes jų žvejybos sezonas pats ilgiausias - nuo ledų "išėjimo" iki pirmųjų rimtesnių šalnų. Pavasarį, žiūrėk dar ant puse telkinio ledukas, o jie jau laksto pakrantėmis lyg pamišę. O rudenį, kai didesnėse upėse kibimas aprimsta, o ežeruose iš vis niekas nenori kibti, plūdininkai su termosais karštos arbatos jau tupi apgulę mažesnius upelius ir sėkmingai žvejoja. Taigi, dar pasimatysime prie Minijos ar kitų panašių žuvingų upių. Dar ištrauksime ne vieną žuvį, dar rausimės plaukus ir gailėsimės, kad užrišome per ploną pavadėlį, kai pabėgs mūsų "didžiausia" žuvis. Dar tikrai bus visko...