Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

2012-08-18

Ankstyvas rytas, 6:00 val. ir aš skubu su mašinyte prie tvenkinio. Taip jau gavosi, kaip tame posakyje: žmogus planuoja, o Dievas koreguoja. Buvo numatyta planinė išvyka į karšių ir žiobrių žvejybą, bet dėl tam tikrų priežaščių teko planus keisti.

Nusimato graži diena. Atvažiavęs randu šalia įsitaisiusį kaimyną iš Ukmergės. Žmogus žvejoja viena dugnine ir viena plūdine. Kaip tas universalus karys - spėja visur, o man belieka tik pavydėti tokio vikrumo.

Traukiu lauk inventorių, o to inventoriaus tik viena 7 m meškerytė ir pasikišęs po pažastimi skiaurę, graibštą bei kėdę nešu viską link vandens. Grįžtu ir imuosi jaukų paruošimo. Kaip jau įprasta, žvejosiu su Sensas firmos jaukais, nes jų sudėtį geriausiai esu išstudijavęs ir daugiausiai tenka žvejoti. Tikrai žinau, kad nusivilti neteks. O tuo metu laikas slenka ir aš susiruošiu žvejoti. Laikas rodo jau septynias ryto. Na ir krapštukas pasirodo esu...

Vėliau atvažiuoja Dalius (draugas iš Aristavos), su kuriuo pasikalbame apie vaikus, orą, moteris ir žvejybą. Jis išsako savo mintis apie Sensas firmą, o aš mintyse, aišku, kategoriškai nesutinku ir tikiuose kada nors tai įrodyti. Vėliau pastebiu žvejojantį dar vieną kėdainietį (ir iš kur jų čia tiek), tačiau išvažiavus Daliui visą dėmesį sukoncentruoju į žvejybą. Saulė kyla aukštai, o su ja ir karštis, todėl aš retkarčiais mintyse susimąstau apie žvejybos pabaig bei vykimą namo.

Po penkių žvejybos valandų savo žvejybą baigiu. Rezultatai gal ir ne tokie, kokių norėtųsi (nesugavau nei vieno „bonuso“), nes didžiausias karšiukas svėrė vos 250 gramų. Jei būtų mano valia, aš iš viso tos žuvies niekada namo neveščiau, bet kad mano šeimininkė kaip katė, labai jau ją mėgsta, o ir kantrybės apdorojant ją turi daugiau nei kitos trys moterys kartu sudėjus. Todėl pasveriu laimikį, kurio svoris 5 kilogramai ir rūkstu namų link. Įdomus sutapimas skaičiuose, pamanau aš: penkios žvejybos valandos ir penki kilogramai žuvies. Tegul ir smulkios, bet... žuvies.Yra kaip yra pamanau aš žvelgdamas pro automobilio langą.

Namuose šeimininkė stropiai atrūšiuoja žuvis. Dalis keliaus į rūkyklą, o kita į keptuvę. Ech, tas moteriškas skrupulingumas. Karšių ir plakių likimas šį kartą nuspręstas - jie keliaus į rūkyklą, o vėliau ant stalo kartu su alumi. Gal ir ne pats blogiausias variantas

Įdėjus darbo, pasirodo galima išgauti ir visai neblogų rezultatų - turėti gana gražios žuvies.
Šiandiena žvejojau Sensas firmos jaukais skirtais kuojom. Aromiksą naudojau taip pat kuojinį. Na ir tradiciškai dėjau truputį kurmiarausio, kuris tamsino mano jauką ir truputį skleidė debesį po vandeniu. Pinkų turėjau tik ant kabliuko, todėl į jauką dėjau musės lervas. Tiesa, žuvis noriai kibo ir ant kvietuko, o štai uodo trūklio lervų ir vėl eilinį kartą negavau pirkti, bet kita žvejyba bus tikrai turint asortimente šio masalo. Tačiau apie tai jau sekančios žvejybos aprašyme.