Emilis Muliuolis Klubas "Ant bangos"

Prieš važiuodamas į dar vienas žvejybines atostogas Norvegijoje buvau tvirtai apsisprendęs nieko apie jas neberašyti. Rašiau užpernai, rašiau pernai, tad prieš šių metų išvyką į Andoy salą Norvegijos šiaurėje buvau pasakęs sau kažką panašaus į „gana“ arba „užteks“. Tačiau, kelionėje nutikęs nutikimas mane privertė pakeisti savo išankstinį nusistatymą. Pagalvojau, kad jeigu dabar nieko neparašysiu, tai žurnalo redaktorius amžiams mane išbrauks iš bendraautorių sąrašų, telefoną iš savo mobilaus adresų knygutės išsitrins negrįžtamai, o sutikęs gatvėje pereis į kitą pusę.

Todėl dabar patogiai įsitaisau pakeliui namo skriejančiame autobuse ir pradedu neeilinį pasakojimą apie tai, kaip buvo ištraukta didžiausia žuvis, kokią man teko matyti per visą ligšiolinį gyvenimą.

Man labai patinka nekasdieniški nutikimai. O ypatingai tie gerieji. Reikia apie juos plačiai ir garsiai paskelbti. Aplinkui vyksta nemažai gerų dalykų, bet šnekama, kažkodėl  tik apie blogus.

Aš nieko nerašysiu apie mūsų kelionę. Nesileisiu į jokias kitas nereikšmingas smulkmenas. Visas šis pasakojimas tik apie tą dieną, apie tą žuvį ir apie tą kovą, kuri verta kur kas geresnio autoriaus plunksnos, nei mano. Ir dar kalbėsiu apie sėkmę, kuri lydėjo mus nuo pat pradžių.

Tą įsimintiną dieną, vėl ėjome sau įprastu ekipažu: aš, mūsų  operatorius Algis, mano kolegos Vytautas iš geriausios Raseinių žūklės parduotuvės  ir Albinas iš Tauragės Dorimos. Atsišvartuodami iš uosto juokavome, kad Algiui ir Albinui reikia atidaryti otų įskaitą, o mes su Vytautu turėjome gaudyti kas kibs. Prognozė žadėjo gana ramų orą, bet kad bus tols štilis nesitikėjome. Išėję iš uosto galėjome minti visu greičiu.

Šimto penkiolikos arklių Yamaha motoras mūsų laivą per ne pilną pusvalandį atvežė į numatytą vietą. Ten pat gaudėme išvakarėse, ir ten galvojome pradėti tos dienos žvejybą. Vieta labai išraiškinga: pats paskutinis povandeninis iškyšulys į šiaurės rytus nuo Andoy salos, pakylantis į 30 m po vandeniu esantį kelių hektarų „stalą“.  Į rytus nuo jo gana staigus šlaitas į daugiau kaip du šimtus metrų. Vakarinė pusė lengvai  gilėja iki  50m ir toks  gylis tęsiasi kelis šimtus metrų tolyn.

Išvakarėse ant rytinio šlaito labai gerai kibo menkės, o dreifuojant per „stalą“ man užkibo ir visai šaunus 13-14kg otukas. Vytauta staip pat kažką smagaus ir prašančio valo palaikė, o kartu žvejojęs rusų ekipažas suviliojo 25kg otą. Visi šie požymiai bylote bylojo apie vietos perspektyvumą.
Atvykus į tašką, paaiškėjo, kad beveik nėra dreifo. Vėjas buvo visiškai nurimęs, jokių srovių nesijautė, tad valtis išjungus variklį judėjo vos 0,2-0,5 km/h. Žuvis irgi buvo pasiskirsčius visai kitaip nei vakar. Saidų ir jas ganančių menkių būriai iš 60-80 m gelmės pajudėjo daug aukščiau ir įsikūrė virš „stalo“ ir vakarinėje lėtai gilėjančioje pusėje.

Pirmą kartą sustojau, kaip sakoma, tiesiai žuviai ant galvos. Echolotas mirgėjo nuo mažų simbolių pakilusių net iki 20m, ir rodė nemažai ir didesnės žuvies ženklų.  Visi nuleidome savo masalus, ir jau pirmu pakėlimu, mano menkės imitacijos „bigbobą“ kažkas smagiai pasivijęs panoro nusitempti žemyn. Deja pakirsti  nepavyko.  Vėl nuleidau masalą , ir kaitaliodamas greitį traukiau jį aukštyn. Dar stipresnis smūgis ir pajaučiau kaip meškerykotis lenkės nuo nemažo svorio. Deja, kiek patraukus , žuvis atsikabino. Nepasikirto. Nenusiminiau, nes pradžia nebloga. Pamažu nudreifavome nuo žuvies būrio ir kibimai liovėsi.

Bandžiau valtį užvesti taip, kad kuo ilgiau dreifuotume virš žuvies, tačiau kiekvieną kartą pūstelėjus vėjeliui mus nešdavo į skirtingą pusę. Kai echolotas nieko nesimbolizuoja, nėra ir kibimų. Atvykome su tikslu pasigauti otą, tad visi keturi žvejojome tik dideliais guminukais. Praėjus gerai valandai, o gal ir daugiau rimtesnių kibimų nesulaukėme.

Dar sykį uždreifavome ant saidų būrio ir Algis su Albinu nusprendė  keletą iš jų pasigauti.  Vienas užsikabino sistemėlę, kitas lengvutį pilkerį ir veiksmas prasidėjo. Echoloto spindulys  nepasiekė dugno, o saidos kibo viena po kitos.  Mes su Vytautu likome ištikimi didelėms gumoms, kilnojome jas aukštyn žemyn, įvairiausiais būdais bandėme jas išjudinti, tačiau didieji plėšrūnai mus ignoravo.

Nusprendžiau dar sykį apsukti ratą ir įsitikinti ar niekur aplinkui nėra žuvies. Sutarėme, kad jeigu giliau niekur nieko nepamatysime, plauksime patikrinti porą kitų vietų. Lėtai judėjome gilyn stebėdami echoloto ekraną. Nieko. Iki dviejų šimtų metrų gylio neradome jokių didesnių žuvies būrių. Toliau slinkome į 70 – 80 m gylius, tačiau ten irgi buvo tuščia.  Galų galeapsisprendėme dar sykį atsistoti į sekliausią vietą ir pradreifuoti virš „stalo“.
Vytautas užsidėjo fosforinį guminuką imituojantį nedidelę plekšnytę. Kaip vėliau pasakojo, tokį sprendimą padiktavo praktiškai nulinis dreifas. O ir plekšnės  iki šiol nebuvo išbandęs.  Mes su Albinu mirkėme „bigbobus“, o Algis prie valo prisikabinęs nedidelę kamerą leido žemyn vėgėlės imitaciją.
Dabar sunku tiksliai atsiminti kokiame tiksliai gylyje dreifavome, kai Vytautas sulaukė kibimo. Masalas buvo ką tik atkeltas nuo dugno, ir po keturių ritės apsukimų įsimūrijo tarsi į šlaitą. Šlaitas iš lėto judėjo į priekį. Nepatyrę žvejai, užkabinę už dugno ir siūbuojant valčiai dažnai pagalvoja, kad tai didelės žuvies kibimas. Sklando nemažai istorijų, kaip gerą pusvalandį ar net daugiau žvejai „užinkaruodavo“  valtį ir per raciją skelbdavo, kad laiko žvėrį. Vėliau, paaiškėjus, kad tai ne žuvis, tyliai nurijamas gėdos gumulas ir tenka klausytis bičiulių pašaipų.

Tad pirma mintis šovusi į galvą irgi buvo: dugnas. Tačiau prisiminęs, kad dreifo beveik nėra ir matydamas besipurtančią Vytauto meškerę supratau, kad žuvis. Bičiulis, vėliau pasakojo, kad iš karto suprato turintis reikalų su dideliu priešininku.

Sukomanduoju visiems traukti masalus iš vandens, o Algiui griebti  kamerą. Vytauto spiningas perlinkęs ir purtėsi taip, kaip sugeba išpurtyti tik otas. Matydamas, kad žuvis neeilinė greitai sukau savo masalą aukštyn. Tada prasidėjo problemos. Paaiškėjo, kad mano guminukas persimetęs per Vytauto valą. Ištraukęs jį aukštyn šiaip ne taip atkabinau. Apačioje su galinga jėga kažkas blaškėsi, valas važiavo po valtimi. Rėkiau Algiui, ar ištrauktas jo masalas su povandenine kamera. Pasirodo paliktas per pusę vandens. Keikdamasis vyniojau viską aukštyn ir su siaubu pamačiau, kad kameros tvirtinimo karabinas įsipainiojęs į Vytauto valą. Vienas neteisingas judesys ir viskas galėjo baigtis dar kaip reikiant neprasidėjus.

Bet sėkmė tą dieną mus lydėjo nuo pat kibimo pradžios. Persisvėręs per bortą  atsargiai bandžiau atkabinti kamerą ir neleisti įsipainioti guminuko kabliams.  Rankos drebėjo, viduje , o gal ir garsiai keiksmažodžiai liejosi vienas po kito. Pagaliau pavyko. Vandenyje liko tik Vytauto meškerės valas. Visi atsikvėpėm ir prasidėjo įdomiausia žvejo ir žuvies kova mūsų gyvenime.

Kaip spėjome, didelis otas apačioje su galinga jėga spaudė žemyn. Bičiulis įsitempęs laikė. Pagaliau jam pavyko atkovot šiek tiek valo. Visgi kažkas tenai žemai paprašė dvigubai tiek. Vytautas prilaikydamas pirštu tolygiai leido valą iš ritės. Aš mintyse skaičiavau valo atžymas ir mačiau, kad žemyn keliauja kur kas daugiau  negu aukštyn. Tokia nelygi kova tęsėsi keliolika minučių. Puse akies stebėjau Vytautą, ir džiaugiausi, kad nesimatė nei nuovargio, nei panikos ženklų. Nors Norvegijoje lankėsi pirmą kartą, atrodo, kad su panašiom žuvim kovoja kas antrą dieną.

Drąsinome kolegą kas kaip įmanydami, o Algis atsargiai judėjo su kamera, stengdamasis nepraleisti nei vienos įsimintinos kovos akimirkos. Kai dabar pagalvoju, antroji didelė mūsų sėkmė buvo tai, kad žuvis užkibo būtent Vytautui. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai, ko gero geriausiai iš mūsų keturių pasiruošusiam ją ištraukti.

Apie dvidešimt penktąją minutę žuvis pradėjo nuvargti ir visi pastebėjome, kad valo prašė, jau kur kas mažiau. Tyliai šnabždėjome, kad  būtų gerai nors pamatyti, kas ten apačioje. Vytautas labai atsargiai, neskubėdamas pumpavo žuvį į viršų, kiekvienu daugybės jėgų pareikalaujančiu mostu atkovodamas apie du metrus valo.

Valas ėjo tiesiai po valtimi, o gylis po mumis buvo apie 50 m (dar viena sėkmė, nes dreifas mūsų nenešė tolyn ir nuolat galėjome būti virš žuvies sudarydami jei maksimalią įtampą). Skaičiavome valo atžymas ir laukėme kol pagaliau skaidriame vandenyje pamatysime žuvies siluetą. Rankoje spaudžiau kablį sumeistrautą iš kirvio koto. Kas buvę Norvegijoje, žinote apie ką kalbu. Juokingas įrankis, kaip paaiškėjo netrukus.

Pagaliau! Pagaliau gelmėje pasirodė žuvies siluetas. Šešiasdešimt kilogramų, įvertinau garsiai. Žuvis judėjo į paviršių, ir statymai kilo. Niekada nemačius nieko panašaus sunku nustatyti svorį. Didžiulis kaip valgomasis stalas otas išsitiesė vandens paviršiuje. Kažkoks kosmosas! Didumas neįtikėtinas, tačiau liežuvis teišgromuliаvo „aštuoniasdešimt“ . Atkreipiau dėmesį kaip įsikabinę masalo kabliai, ir su palengvėjimu pastebėjau, kad dar geriau pakirsti, ko gero, nebuvo įmanoma. Tvirtai sėdėjo tiek pagrindinis guminuko kablys, tiek ir papildomas ant grandinės pritvirtintas trišakis. Visas pavadėlis buvo žuvies išorėje, tamsioje pusėje, ir nė trupučio nesitrynė nei į oto dantis, nei į dugną. Dar viena didelė sėkmė.

Kabinau su kabliu į apatinį žuvies žandikaulį, Albinas laiko mane už diržo. Visi jautėme, kad su tokiu juokingu įrankiu nieko nepadarysime. Otas sau gulėjo, atrodo, nesuprasdamas kas vyksta. Ramybė buvo apgaulinga ir truko tik akimirką. Žuvis galingai susimuistė, nusimauna nuo„kirvuko“ kablio ir su galingiausia jėga rovė į priekį. Valas žviegdamas lėkė iš ritės. Meškerykotis purtėsi kaip pašėlęs. Ore pasklido svylančios odos kvapas: besivyniojantis valas nudegino Vytautui pirštą. Akimirksniu atsidūriau prie vairo ir užkūręs variklį pasileidau paskui žuvį. Viena iš nedaugelio teorinių didelių otų ir kitų galiūnų traukimo žinių, kurią tuo metu atsiminiau, buvo ta,  kad nuolat reikia laikyti valtį virš žuvies. Kad būtų galima nuolat ir su didžiausia įtampa ją varginti.
Per raciją kvietėme pagalbą: gal kas iš artimiausių valčių turi dar vieną kablį. Šalia žvejoję bičiuliai priplukdė savo įrankį. Su didžiausiu nusivylimu pamatėme, kad tai viso labo dar vienas „kirvukas“. Apsiginklavome jau dviese su Albinu, ir nors abejonių daug, vis tiek tikėjomės kaip nors išlaikyti žvėrį. Sutarėme, kad pasilenkus virš žuvies, Algis filmuos nuo priešingo borto, kad bent kiek palaikytų valties stabilumą.

Vytautas jau seniai nusimetė kepurę. Karšta. Ant žvejo kaktos spindėjo prakaito lašai. Kova reikalavo daugybės fizinių jėgų.

Po gerų dešimties minučių žuvis vėl pradėjo kilti. Pamatėme siluetą,  ir otas pamažu artėjo prie mūsų.  Dar kartą suderinome veiksmus ir pasiruošėme šį kartą smeigti jau du kablius. Viršutinis oto žandikaulis kietas kaip akmuo, todėl abu kablius turėjome pataikyti į minkštąjį apatinį. Mačiau, kad guminukas laikėsi taip pat patikimai. Tai šiek tiek nuramino. Vėl bandėme pakabinti ir išlaikyti žuvį su tais juokingais kirvukais. Vėl nesėkmė ir vėl otas pasileido į šoną. Vėl  svilo pirštai. Vėl kūriau variklį ir norėjau vytis.

Tačiau dar kartą niekur judėti neprireikė.  Žuvis šiek tiek pavažiavusi sustojo ir nusileido prie dugno. Maloniai pastebėjome, kad pavargo ne tik Vytautas, bet ir ji. Vis dėl to pas mūsų bičiulį jėgų buvo daugiau. Per raciją šaukiau visų aplink esančių laivų pagalbos. „Kas turi rimtesnį kablį“, rėkiau. Ir dar viena sėkmė buvo mūsų pusėje. Į Andoyišvakarės atvykusi lietuvių kompanija žvejojo visai šalia. Vyrai atsiliepė į pagalbos šauksmą ir sakėsi turintys du didelius kablius. Mintyse dėkojau Dievui už malonę, o į raciją su skatinančiais ištiktukais šaukiau, kad greičiau plauktų pas mus. Žuvis pamažu kylo į paviršių, ir pagalba buvo reikalinga kaip oras.

Kablių perdavimo operacija pavyko sėkmingai. Pagaliau turėjome įrankius vertus priešininko. Visi jautėme, kad trečias kartas bus lemtingas. Arba mes jį, arba jis mus. Otas vėl kilo į paviršių, o mūsų valtyje visi užėmė kovines pozicijas. Pagaliau žuvis vėl tapo pasiekiama. Nebeatsimenu, kaip, bet per kelis bandymus pavyko patikimai įkabini kablius. Žuvis blaškėsi ir neįtikėtino storio metalas linko nuo smūgių. Prireikė milžiniškų pastangų, kad išlaikytume įrankius rankose. Otas rimo ir reikėjo jį kelti į valtį. Pabandę tai padaryti dviese, supratome, kad nieko nebus. Svoris per didelis.

Iš kitos valties girdėjome paskatinimus ir patarimus kaip elgtis. Pirmiausiai pasitaisėme valą taip, kad jei žuvis vėl atsipurtytų, galėtų laisvai plaukti tolyn. Tada mums į pagalbą galėjo ateiti ir Vytautas. Trise vos ne vos pakėlėme galvą virš valties borto. Algis irgi padėjo kamerą į šalį.  Dviese laikėme žuvį su kabliais, ir dviese už žiaunų. Dar šiek tiek, tačiau svoris toks, kad akimirksniu išsunkė visas jėgas.  Iš paskutiniųjų susikaupėm, ir palydimi palaikančių šūksnių persvėrėmeotą per laivo bortą. Didesnė dali mūsų pusėje ir žuvis galų gale įslydo ant denio. Viskas.

Akimirką net džiaugtis nebuvo jėgų. Tik šiek tiek atsikvėpę pradėjome rėkti ir sveikinti vienas kitą. Otas tiesiog milžiniškas ir sutartinai  davėme jam šimtą kilų ir daugiau. Priplaukusių valčių ekipažai aikčiojo iš nuostabos ir sveikino mus.

Dabar kai važiuodamas rašau šiuos žodžius, jau praėjo daugiau nei para laiko. Tačiau viskas vis dar atrodo kaip nerealus sapnas. Nelabai suvokiu, kaip mes keturiese sugebėjome įkelti žuvį į laivą, kai vėliau šeši vyrai ją vos užvilko ant kranto. Mums labai pasisekė, kad vandenynas tą dieną buvo ramus kaip stiklas ir mes neapsivertėme keldami žuvį. Menkiausia banga būtų viską daug labiau apsunkinus.

Vėliau sugrįžę žiūrėjome povandeninės kameros vaizdus, ir matėme, kad jau pirmaisiais dreifais žuvis buvo pakilusi prie masalo su kamera. Labai abejoju ar visi tie surišimai būtų nenutrūkę per visą kovą. Mums vėl pasisekė, kad žuvis tik susierzino, o tinkamiausią masalą pasirinko vėliau.

Sėkmė yra ir tai, kad viskas atlaikė. Apie Vytautą nekalbu, jis kietas. Bet įrankiai projektuoti kur kas mažesnėms žuvims susitvarkė puikiai. Ir kotas (Kinetic Edge Dynamic Boat 30-50 Lbs), ir ritė (Avet MJX ketvirto dydžio), ir valas (Berkley Tracer Braid 0,35mm) ir pavadys  (0,9mm) ir karabinai su suktukais visais.

Mes buvome atkaklūs.Nors mums atostogos, bet kėlėmės anksti ir gulėmės vėlai.Mes ėjome į jūrą tada, kai kiti pavargę ilsėjosi. Dėl to sėkmingai atsidūrėme laiku ir vietoje.

Galų gale labiausiai nerealūs atrodo  skaičiai: 195,2 kg.

Ne devyniasdešimt penki (kas yra labai daug), ne šimtas (kas būtų dar daugiau), o ŠIMTAS DEVYNIASDEŠIMT PENKI KILOGRAMAI.

Kai pamatėme tą skaičių svarstyklių ekrane, kaip pamišę šokinėjome iš džiaugsmo.

Nes šiaip, tai taip net nebūna.

Bet mums, sėkmės palytėtiems, atsitiko.

P.S. Jeigu norite viską išgirsti iš Vytauto lūpų, užsukite į Raseinių žūklės parduotuvę Maironio g. 18.

P.S.S. Jeigu norite žinoti, kaip kovą matė ir ką jautė Albinas, jį galite rasti Tauragės Dorimoje.

P.S.S.S. Jeigu norite patys patirti ką nors panašaus užsukite į www.kotas.lt