Labai mėgau žvejoti Nemune ties Merkine. Net nežinau, kas taip traukė, gal didinga upė su savo turtingom rėvom, gal šokantys salačiai, o gal kalbos apie kiekvienais metais sugaunamus šamus sulig žmogaus ūgiu. Ir žvejojau aš lyg pamišęs, praradęs laiko pojūtį nukeliaudavau panemune toliausiai, besigrožėdamas gamta, besidžiaugdamas savo jaunystės laisve.

Taip kartą grįždamas iš už Nemuno ėjau per tiltą ir stebėjau besiduodančius, kaip dzūkai sako, šalvius. Pasiklausiau ant tilto sutiktų „šamistų“, kaip sekasi jiems Man geriau sekėsi šiandien, bet žinau, kad Kitą dieną jau laukiu vakaro. Ir neveltui. Vėl įsisukęs į salačių šokio sūkurį, išretinu „šokėjų” gretas. Kimba įvairaus dydžio - nuo sprindinio iki 2,8 kg, bent tokius pagavau aš. Pastebėjau, kad geriausiai tinka sukriukės, ypač dvilapės. Tačiau pagavau ir ant antro numerio Vibrax Blue Fox. Dar labai tiko mėlynos spalvos turintys masalai. Geriausiai salačiai atakuodavo traukiant masalą pačiu paviršiumi taip, kad jis sukeltų bangeles. Ir traukti reikia kiek įmanoma lėčiau. Gan dažnokai pasitaikydavo, kad salatis nepataikydavo pagriebti, o gal tiesiog jis tikrino tokius neaiškius virpesius skleidžiančią „aukšlę”. Žinoma, pasitaikydavo kibimų ir giliau, bet tik iki pusės metro gylio.
Kibdavo jie nuo sutemų iki kokios pusė pirmos. Po to „šokiai” baigdavosi, o gal jie išsibaidydavo, ir belikdavo traukti namo. Tai trukdavo apie mėnesį - nuo birželio vidurio iki liepos vidurio.
Tai irgi pakankamai egzotiška žvejyba, juolab, kad visi žinome, kaip tuos salačius yra nelengva gaudyti. Tamsoje jie žvejo nemato, o ir pats žvejas gali nesislėpti krūmuose išsidažęs veidą lyg indėnas. Traukimas irgi įdomus. Viskas vyksta atvirame plote, tad nustatyti kur yra žuvis sunkoka.
Tikrai verta pabandyti tokį žvejybos būdą. Žinoma, neverta trenktis šimtus kilometrų, kad pabandyti sugauti salatį naktį, bet jei kada užtruktumėte prie Nemuno iki vėlumos ir užtiktumėte salačiu šokių aikštelę, būtinai „pagrokite” jiems savo stiliaus muziką.
Diena ėjo į pabaigą, bet laiko dar pamėginti pagauti salatį turėjau. Pusdienio žvejyba ir kuprinė jau lenkė mane prie žemės, gal net bloga darėsi nuo tokio kasdieninio žvejybos maratono. Bet negi galima praeiti pro vos ne į šokančius krantą salačius. Tik ne man. Nusileidžiu nuo tilto tyliai, lyg koks katinas, sėlinantis prie savo aukos. Prieinu prie vandens, pakeliui nusiimu jau prie pečių priaugusią kuprinę. Salačiai manęs nemato - drumsčia mažų žuvelių gyvenimą toliau. Prisidengiu pakrantėje augančiu krūmu, nukabinu nuo didžiojo spiningo žiedelio sidabrinę dvilapę Balzer collonel - tiks. Metu už pirmo tilto pastolio į sraunius Nemuno vandenis. Srovė pagavusi blizgutę paneša ją keletą metrų, nestipriai trūktelėjęs „užvedu“ sukriukę. Mintyse matau, kaip sukrė išneria iš drumsto Nemuno vandens į dar skaidrų Merkio, ir čia jau turėtų pasirodyti salatis. Deja. Taip mėtau apie 15 minučių, kai jau šiek tiek atslūgusį jaudulį perskrodžia Nevskaja ritės stabdis. Iki tol ramiai stovėjęs šamininkas pripuola prie savo itin primityvaus įrankio ir pagal jo sulinkimą galima spręsti, kas vyksta. Dabar jau man salačiai mažai terūpi, perimu dalį jaudulio iš ant tilto stovinčio žvejo. Stebiu nuo kranto milimetrinio valo judesius vandenyje. Kiek laiko, ir po juo galingas verpetas. Patyręs žvejys nuo tilto komentuoja „Mažas, kokie penki kilai“, ir tas „mažas” jau keliauja link kranto, prasisukdamas pro salačių medžioklės plotus. Šamas jau prie pat kranto, pritupiu ir, pakišęs pirštus po šamo galva, užčiuopiu žiaunų plyšį. Išnešu jį į krantą ir paguldau ant žolę. Šamistas nusileidžia, padėkoja už „pamačį” ir lipa ant tilto jau su laimikiu. Man belieka išbaidyta vieta.
Einu link Merkio santakos su Nemunu ir iš toli pamatau, kaip pačioje santakoje, Nemuno vandenyse „maudosi” gražios žuvys. ”Tikriausiai kiršliai”, - pamaniau sau. Mėtau link tų maudynių, bet tiek neužsimeta. Kabinu ant segtuko Neryje kažkada rastą nedidelę savadarbę varinę vartiklę. Nuo gulėjimo vandenyje, o po to ir mano dėžutėje, ji buvo net pajuodusi. Neviliojanti, bet užtat gerai užsimeta. Po nežinia kelinto metimo kažkas lengvai timpteli. Be didesnių pastangų 37 cm kiršlys jau žiopčioja ant kranto ir papildo dienos laimikio įvairovę. Ima temti, o man dar rūpi salačiai. Einu mėtydamas link tilto ir vienoje duobėje sulaukiu smūgio ant tos savo rastosios blizgės. 2,6 kg lydeką pavyksta ištraukti tik už kokių 60 metrų, einant pasroviui, ties įtekančiu nedideliu Stangės upeliu. Atrodytų, diena užbaigta gerai, bet dar salačiai…
Kai dar kartą užmetu blizgę pastebiu, kad jau gerokai pritemę, šamautojų nebėra, matyt laisto laimikį. Atrodytų naktis atėjo akimirksniu. Tyla, tekančios upės garsas, mėnulis ir aš tamsoje. Tyliai spiningauju. Staiga mėnulio atspindy pamatau verpetą. Salatis tęsia savo juodus darbelius ir naktį, tik viską atlieka tyliai. Pradedu stebėti vandens paviršių ir regiu ištisą jų šokį. Smūgis, ir tyloje pasigirsta stabdžio zyzimas. Salatis pasileidžia pasroviui, po savo šokių „aikštelę”. Bet pritrauktas arčiau atsikabina. Gražaus būta. Mėtau vėl. Tyla. Praeina kiek laiko ir salačių šokis tęsiasi. Pradedu galvoti, ko jiems galėtų reikti, kokį užkandį pasiūlyti prie šio šokio. Žiūrėdamas į mėnulį keičiu kitą „kolonėlę” - kiek didesnę, tik varinę. Gal jos didesni virpesiai sudomins šokėjus. Metu ir iš kart pradedu sukti spiningą iškėlęs į viršų. Matau kaip mėnulis atspindi blizgutės sukeltas bangeles. Taip kartoju keletą kartų ir įžiūriu dar vienas bangeles, tik didesnes. Jos seka paskui masalą ir... smūgis! Visa tai užtruko vos sekundę kitą. Šį šokį laimiu aš. Daugiau nei dviejų kilogramų „partneris” guli šalia kitų savo likimo brolių. Trumpam prisėdu, vis tiek iš karto nekibs. Apmąstau naują atradimą. Stojuos ir vėl prisijungiu prie šokėjų. Tokiu pat būdu ištraukiu kelių šimtų gramų salačiuką. Paleidžiu - tegu auga. Taip per pusantros valandos ištraukiu dar du gražius salačius ir tiek pat nutrūksta. Nutaręs baigti žvejybą visą dienos laimikį suguldau ant žolės. Keli gražūs ešeriai, trys lydekos, šapalas, salačiai ir kiršlys. Gera žūklė – kelis kartus viršytas dienos limitas. Ne kasdien taip sekasi.
Kitą dieną jau laukiu vakaro. Ir neveltui. Vėl įsisukęs į salačių šokio sūkurį, išretinu „šokėjų” gretas. Kimba įvairaus dydžio - nuo sprindinio iki 2,8 kg, bent tokius pagavau aš. Pastebėjau, kad geriausiai tinka sukriukės, ypač dvilapės. Tačiau pagavau ir ant antro numerio Vibrax Blue Fox. Dar labai tiko mėlynos spalvos turintys masalai. Geriausiai salačiai atakuodavo traukiant masalą pačiu paviršiumi taip, kad jis sukeltų bangeles. Ir traukti reikia kiek įmanoma lėčiau. Gan dažnokai pasitaikydavo, kad salatis nepataikydavo pagriebti, o gal tiesiog jis tikrino tokius neaiškius virpesius skleidžiančią „aukšlę”. Žinoma, pasitaikydavo kibimų ir giliau, bet tik iki pusės metro gylio.
Kibdavo jie nuo sutemų iki kokios pusė pirmos. Po to „šokiai” baigdavosi, o gal jie išsibaidydavo, ir belikdavo traukti namo. Tai trukdavo apie mėnesį - nuo birželio vidurio iki liepos vidurio.
Tai irgi pakankamai egzotiška žvejyba, juolab, kad visi
žinome, kaip tuos salačius yra nelengva gaudyti. Tamsoje jie žvejo nemato, o ir pats žvejas gali nesislėpti krūmuose išsidažęs veidą lyg indėnas. Traukimas irgi įdomus. Viskas vyksta atvirame plote, tad nustatyti kur yra žuvis sunkoka.
Tikrai verta pabandyti tokį žvejybos būdą. Žinoma, neverta trenktis šimtus kilometrų, kad pabandyti sugauti salatį naktį, bet jei kada užtruktumėte prie Nemuno iki vėlumos ir užtiktumėte salačiu šokių aikštelę, būtinai „pagrokite” jiems savo stiliaus muziką.

Drageris