Naktimis jau ir šalnos stipresnės nestebina, ir laukai vietomis pabalę, o stebina tai, kad atvėsus vandens temperatūrai, Nevėžio žuvys niekaip ant žiemos pasisotinti negali – vis kimba ir kimba. Tiesa vieną dieną geriau, o kitą labai vangiai.
Su kiekviena savaite, su kiekviena diena atrodo žvejyba plūdine meškere, štai ims, vieną gražią dieną ir pasibaigs. Suprantama, taip ir nutiks tik klausimas kada?
O kol dar kimba, kol šaltis neužtraukė upės pilnai leduku, reikia išnaudoti kiekvieną progą.
Yra kas laukia ledo, kas mėgsta virpinti avižėlę ar žaisti su spiningu, o aš kaip tas katinas su pūsle – įsikandęs tą žvejybą plūdine meškere ir žiemai dar neužėjus jau apie pavasarį imu galvoti. Na ar ne kvailys, sakysite ir jūs būsite teisūs.
Rytas papuolė gana vėsokas (gal ir buvo tie keli laipsniai šilumos), bet turint po šonu litrą karštos kavos, joks oras nebaisus. Atvažiavęs į aikštelę (yra tokia prie Nevėžio vieta), mašinų radau, bet ne tiek kiek tikėjausi. Kita vertus gal ir neblogai nes tai gali reikšti du dalykus. Pirmas, kad šaltukas stipriai praretino žvejų gretas, o kitas (daug blogesnis), kad žuvis nustojo kibti arba kimba labai silpnai.
Įsitaisęs su išlengvinta platforma (be pedano) prie vandens ir keistai pasijaučiu – nei iš kairės, nei iš dešinės nebuvo nei vieno žvejo. Pagrindinis žvejų būrelis buvo susitelkęs prie nuvirtusio medžio arba link Nevėžyje esančios duobės. O man kas – ar čia nepagauti, ar kitur? Čia bent daiktus toli neštis nereikės. Reiškiasi kiekviename negatyve galima rasti grūdą pozityvo.
Laikrodis rodė truputį po 9 valandos kai mano pirmieji pašaro gniužulai ėmė kristi su triukšmu į vandenį. Na, štai dabar arba priviliosiu žuvį arba išbaidysiu ir tą paskutinę, ieškančią ant dugno maisto. Pradedu žvejoti ir su pirmu plūdės niurktelėjimu pakertu visai neblogą kuoją. Po dar vieną, dar vieną ir dar... Ką gi, pradžia visai nebloga tik ar ilgai, pagalvoju nerdamas masalą ant kabliuko? Tačiau mano nuogąstauta be reikalo. Tą pusdienį kuojos dar kibo gana pusėtinai. Didesnės, mažesnės, aktyvesnės, piktesnės ir pasyvesnės, rodos nei viena negalėjo atsispirti mano masalams. Galop įkertu neblogą karšiuką kuris įkrenta į skiaurę. Dar truputis ir laikrodis artėja prie vidurdienio. Po plūdės panirimo, darau kirtimą ir pajaučiu, kad užkibo neeilinė žuvis. Sunkūs, retoki smūgiai ir nuolatinis valo prašymas, tarsi sufleruoja: - neskubėk, nedaryk klaidos. Žuvis išvyniojo gal 30 metrų valo kol pavyko ją sustabdyti. Į viršų kilti nenorėjo, o reikėjo nes kitaip būčiau nepamatęs kas užkibo. Minutės slinko gana lėtai ir galop pamačiau didelio karšio nugarą kuris išvydęs šviesą, nėrė gelmėn. Vėl prasidėjo kova iš lėto, žuvies kėlimas po truputį į viršų. Kada antrą kartą pamačiau žuvį, mano veide nuostaba – lydeka !!! Vadinasi klydau manydamas, kad karšis. Dabar jau iškyla kiti du klausimai. Pirmas ar nenukąs mano pavadėlio (jis šį kartą „tik“ 0.10mm storio), antra ar bus reikiamo ilgio. Atokiau žvejojantis kolega iš kairės man padėjo – pakišo graibštą ir aš, maždaug, po 10 minučių lengviau atsidūstu. Atkabinau, pamatavau – 53cm – yra, gerai, leidžiu lydį į skiaurę.
Dar valandėlę pažvejojęs nusprendžiu, kad šiandiena gana. Šį kartą nei atvėsęs vanduo, nei šaltas vėjas mano laimikiui įtakos neturėjo. Karšis, lydeka ir kelios dešimtys gražių kuojų važiuoja su manimi namų link. Bus Šv. Kalėdoms ką į rūkyklą kabinti, o ir ant kūčių stalo visai neblogai turėtų atrodyti šeimininkės paruošta lydeka. Likusi smulkmė tą dieną buvo apdorota ir iškeliavo pagal paskirtį.
Nežinau ar dar pavyks pažvejoti, ar teks atvažiuoti iki Nevėžio, bet šį kartą viskas pavyko sklandžiai. Švytinčiu veidu grįžau namo ir pamaniau – na šaunus dalykas ta žvejyba ir, rupūs miltai, neteisūs yra tie kurie šito neįvertina arba jie tiesiog nieko tame reikale ne išmano.
Sigutis Kazlauskas