Atsikelęs pasižiūriu pro langą. Nagi, oras - liuks. Šunį į lauką išvedžiau - šaltoka, vėjas iš šiaurės pusės... Šovė į galvą mintis - lekiu strimelių šiandien! Juk 7 metus jų neesu žvejojęs.

Pasakyta padaryta. Pusę valandos rišau strimėlinę meškerę (7 pavadėlius su blizgančiais kabliukais uždėjau), vieną teleskopą-donkę dar su savim atsargai pasiėmiau. Taigi, pirmyn! Kažkoks kipšas pašnibždėjo, kad sliekus dėl viso pikto įsimesčiau – net 2 dėžutes paėmiau.
Jau prieš lipant į keltą su žvejais pabendravom - dar šeštadienį kibo strimelės kuo puikiausiai, na o sekmadieni buvo tuščia. Aš pradėjau klot teorija - nieko tokio, jei nekibs, nors plekšnių pagaudysiu. Ant slieko jos kartais kimba, supjaustai vieną pagautą porcijai ir toliau žvejoji...
Persikėlėm. Jau keli žvejai po žvejybos susiraukę lipa į keltą. „Nieko, nėr ko važiuot“, - taip jie mus pradžiugino. Bet aš kaip koks bulius, galvą palenkęs - pirmyn, į kovą. Negali jų nebūt! 3 kilometrus pėsčiom iki molo nuėjau (oj lepina mus tos mašinos, kai reikia šiek tiek pasivaikščiot – uuuiii kaip sunku).
Žūklės vietoje buvau 10 val. Pasikeitęs pietinis mūsų molas nuo paskutinio mano apsilankymo .Užvertė akmenimis, tos vietos, kur anksčiau prieit prie vandens drąsiai galėjai irgi užverstos. Pasižiūrėjau į žvejojančius - tik kabliukai blizga, jokios gyvybės. Na ką, užmečiau ir aš. Pirmas bandymas - nieko. Antras metimas ir... zacepas. Ištraukiau tik du sveikus kabliukus be svarelių. TUO MANO STRIMELIŲ ŽVEJYBA IR PASIBAIGĖ. Tingiu rišt, suradau jau su kvapuku strimeliukę besimėtančią, supjausčiau, užkabinau ant atsarginės donukės - plekšnių bandysiu. Užmečiau. Kitą meškerę sutvarkiau, uždėjau sliekus - irgi pirmyn. Pusę valandos pralaukiau - nei kibimo.
Ką gi, pasivaikščiojau, trauksiu namo, galvoju. Nuėjau pasižiūrėt į kanalo (t.y. marių) pusę. Srovė vidutinė, iš marių pusės. Vėjas - šiaurės rytų, stiprėja po truputį :(. Na, pabandysiu, užmesiu donkę su sliekais būtent į kanalą. Ištraukiau iš jūros - sliekai net nebučiuoti. Užlindau ant akmenų, užmečiau. Palaukęs kokias 5 min. nuėjau vėl į jūros pusę patikrinti „porcijinės" meškerės. Na kokia dora žuvis ant pašvinkusių gabaliukų kibs? Nebent tik krabas koks:) irgi uždėjau sliekus, kraustausi į kanalo pusę. Užmečiau. Staiga ant pirmos meškerės kibimas. Pakertu - o, ir svoris yra! Traukiu - ne, zacepas! Paleido, bet kažką vėl užkabino. Ištraukiu - strimelę už nugaros įsegiau. Siurprizas. Ne ten, vyrukai, jūs gaudot, galvoju. Kibimas ant antros meškerės. Svoris galingas pareina. Opa, ešerys, ir didžiulis. Na, pasisekė! Pasisekė ešeriui - jis atsikabino imant į rankas. Gražus, įspūdingas, apie kilogramą bus. Rankos dreba, kabinu sliekus. Vėl kibimas jau ant kitos meškerės. Pakertu - nieko. Netraukiau. Po kelių minučių vėl - linkt, linkt. Pakertu - kažkas yra.
Žiobris užkibo! Ištraukiu ir paleidžiu (negalima dabar jų gaudyt). Iš viso ištraukiau dar du žiobrius, kurios tuoj pat paleidau, Dar du atsikabino patys. Na, linksma darosi! Staiga viena iš donukių vėl linkt, ir važiuoja sau akmenimis link vandens. Na, galvoju, didžuve, nors čia tave ištrauksiu!:) O ten karšiokas, pasirodo, pažaist užsimanė. Ištraukiau.
Vėjas pradėjo stiprėt ir keistis į šiaurės-vakarų. Pirma nutilo kibimas, na o po to... Nespėjau kirst, nespėjau rišt sistemėliu, nes kliuvinių buvo pakankamai daug (8 svarelius palaidojau). Ešeriokai kibo kai pašėlę. Buvo dar pora įspūdingų užsikabinę, bet, deja, įvarydavo į zacepą.
Taigi, baigėsi sliekai, baigėsi ir žvejyba. Rezultatas - 1 karšiokas, krūva ešeriokų, kelios plekšnytės ir strimelė (neskaitant 3 paleistų žiobrių). Beje, strimelę teko su vienu žveju mainyt į svarelį. Puikiai praleidau laiką!
Na o strimelininkai susiraukę traukė tuščiomis namų link. Niekas iš jų sliekų su savim neturėjo. TUREK ŽVEJYBOJE VISKĄ PO RANKA IR APDOVANOTAS BŪSI !:)))

Makel