Kaip ir buvome iš anksto numatę ir aptarę, penktadienį atsiprašėm iš darbų ir pirmą kartą šiemet išvažiavom žvejot stintų ant Kuršių marių. Važiavome dviem ekipažais su 4 valandų skirtumu. Mes su Ubijca ir jo sūnumi Modestu iš Vilniaus iškūrėme pirmieji, apie 1 nakties. Eixo su Kieša mus vijosi Vilnių palikdami 5 ryto. Ir mums, ir jiems kelionė buvo sunki – visą naktį snigo bei pustė, todėl ne autostrada buvo labiau panaši į sniego lauką, nei į rimtą kelią. Su Ubijca važiavom labai lėtai, todėl Klaipėdą pasiekėm tik apie 6 ryto. Kai prieš pat uostamiestį sutikome pirmą tos kelionės metu pamatytą sniego valytuvą, negalėjome atsidžiaugti – visgi kažkas rūpinasi vairuotojais :)

Keliantis keltu planavome veiksmus – iki pietų bandysim 14-ame kilometre. Šis ruožas, kaip ir vadinamasis „poligonas“, pasak internete diskutuojančių žvejų, šią savaitę buvo produktyviausias. Ant ledo 14-ame kilometre užlipame vieni iš pirmųjų – be ką tik atvažiavusio ekipažo tolumoje matosi tik viena tamsoje švytinti palapinė. Kaip vėliau išaiškėjo, palapinės savininkas – šiek tiek išprotėjęs vyrukas, kuris kažkokiu būdu tikėjosi pėstute per ledą pasiekti Ventę, tačiau pūga jam sutrukdžius... Kas žino Kuršių marių mastus, nesunkiai pasakys, kad kelionė apsnigtu ledu nuo 14km iki Ventės truktų tikrai ne pusdienį...

O mes atkakliai keliaujame link farvaterio – Ubyjcos GPS‘o žemėlapis rodo ir marių batimetrinį, todėl aiškiai ir tiksliai žinome kur reiks sustoti. Visgi, kaip vėliau išsiaiškinom, GPS‘as batimetrinį žemėlapį vaizdavo su kelių šimtų metrų paklaida. Taigi, sėdam, gręžiam eketes, maunam dar namie suruoštas porcijas. Pirma nemaloni naujiena – neveikia garsusis Ubyjcos Petromax‘as – eidami pametėme kažkokią detalę. Trise tenkinamės mano lempa. Ubycjai ir Modestui po truputį kibalioja – kas 10 minučių po žuvytę ištraukia. Man kibalioja, tačiau pakirsti niekaip negaliu. Tokia situacija tęsiasi ir prašvitus – kolegos turi nedidelę krūvelę stintų jau sugaudę, aš vis tuščiai kirtalioju savo meškerėlę. Beje, man kimba tik ant mažų ežerinių avižėlių. Susivynioju meškerėles ir traukiu dar tolyn nuo kranto – ieškosiu paties farvaterio, gal ten man seksis. Už trijų šimtų metrų gręžiu vėl eketes ir bandau. Čia jau giliau, o ir srovė stipresnė. Tiesa, srovė vandenį varo iš jūros į marias, kas, pasak marių senbuvių, garantuoja visišką stintos nekibimą. Naujojoje vietoje man sekasi šiek tiek geriau – per pusvalandžiuką surankioju 10 stintų – sezonas atidarytas! Telefonu viską raportuoju Sadyvrai – puikiai žinom, kiek žmonių laukia „šviežios“ info, todėl jis iš karto vos ne kiekvieną mano pagautą stintelę aprašo Bitėje Plius. Prieš piet matome, kad didžioji žvejų dalis, įsikūrusi dvigubai arčiau kranto nei mes, keliauja atgal arba stoviniuoja. Susiskambinę su kolegomis, sėdinčiais tame būryje, sužinome, jog ir pas juos tas pats – kibalioja užėjus būreliui, tačiau labai daug tuščių kibimų.

Kadangi visa naktis nemiegota, ir mes keliaujam link kranto – iki vakarinio kliovo turim laiko, pasnausim, be to ir Eixo su Kieša jau Juodkrantėje mūsų laukia. Juodkrantėję ir perduodam Eixo komandai estafetę – jie sėda čia pat, prie kranto, ant farvaterio – pasak vietinių, keliems  ten sėdintiems žvejams sekasi visai neblogai – iki pietų jau po 100 žuvyčių pagavę.

Prieš temstant su Ubijca grįžtame ant ledo – porą valandėlių pasnaudėm, papietavom, dabar jau esame pasiruošę vanariniam kliovui – ne paslaptis kad sutemus stinta kimba geriau. Ant Juodkrantės ledo mus pasitinka Eixo su Kieša – per abu turi 40 stintelių. Na, ne 100, tačiau vis daugiau nei mes sugavome 14-ame kilometre. Iki sutemų sugaunu 4 žuvytes. Sutemus kibimą lyg ranka nuima – nei šviesos, nei masalų ar sistemų kaitaliojimas nebepadeda. Oras nuostabus – nešalta, nėra jokio vėjuko, tačiau kai kibimas visai prapuolė, nuotaika subjursta. Planuota naktinė žūklė baigiasi taip ir neprasidėjus – ko čia tupėt ant ledo, kai nėra kibimo.

Šeštadienio aušrą vėl sutinkame ant Juodkrantės farvaterio. Ypatingo kibimo jau nesitikime ir mes – iš visų mariose žvejojančių bičiulių SMS‘ų aišku, kad visur situacija tokia pati – pavieniai kibimai. Net Ventspilyje, pasak kelių ten žvejojančių draugų, kibimo nėra.

Visą dieną atsėdime palapinėse – pikta ir negailestinga pūga neleidžia mums net nosies iškišt iš už užuovėjų. Dienos rezultatai apgailėtini – Kieša pagavo 5 stintas, aš – 3, Eixo – 1, o Ubijca su Modestu – nė vienos. Žiauriai liūdena ir pikta – na kodėl būtent dabar oro sąlygos privertė stintas nesimaitinti? Sutemus kėblindami į krantą guodžiame save, kad tikrai kibs sekmadienį ryte, todėl iki pietų tikrai reikia dar pažvejoti.

Sekmadienio aušrą vėl pasitinkam ant ledo. Šį kartą mūsų daugiau – Sadyvros kompanijos net keli ekipažai atvažiavo iš Preilos. Deja, situacija kartojasi – kartas nuo karto sargeliai linkteli ir vėl ramu. Kadangi oras šiandien gražesnis, bandome net prie pat kranto – gal stinta ten nugulus. Apie pietus baigiame žūklę – man pavyksta “net” 4 stintas pagauti! Tiesa, pamiršau pridurti, kad stintos šiemet neįtikėtinai didelės – iš viso per tris dienas pagautos 21 žuvelės svėrė tikrai daugiau, nei kilogramą!

Sadyvros kompanija dar pabando 9-ame kilometre stabtelėti – pagauna kelias stintas ir kelias plekšnes... Mes jau nebesivarginame ir traukiame tiesiai į Vilnių. Kelionės metu visi galvojam apie tą patį – kada vėl grįšim į Kuršmares ir ką padarysim kitaip, kad net didžiausio nekibimo metu pagautume stintų.

Norėčiau duoti keletą patarimų tiems, kurie artimiausiu metu susiruoš stintauti:

1. Rogės daiktams susidėti yra labai pamėgtos marių žvejų, ypač einančių didesnius atstumus. Šiemet sniego ant ledo tiek daug, kad siauros rogės traukiant nuolat griuvinėja ant šono su visais daiktais.
2. Jei turėsit pasirinkimą, nesinaudokit keturračių paslaugomis – vėlgi dėl didelio sniego kiekio jie dažnai užsikapsto sniege, o ištraukti techniką iš sniego privalo patys „klientai“. Neabejoju, kad galingi sniego motociklai su tokiomis problemomis nesusiduria.
3. Kiekvienam Kuršių marių žvejui būdingas bandos instinktas. Kadangi tris rytus iš eilės pirmi užlipdavome ant ledo, puikiai matėme, kaip visi, vėliau atėję, buriasi aplink mus. Toks vaizdas, kad jei yra žvejų, reiškia jiems kimba ir reikia sėsti čia pat. Sekmadienį net eksperimentą darėme – sėdint Juodkrantėje ant farvaterio staiga čiupom grąžtus ir puolėm link kranto. Ten išsigręžėm eketes. Nepraėjo nė minutė, kaip keli žvejai, žvejoję netoliese, irgi persikraustė link kranto. Taigi, vadinamasis „kolchozas“ ant ledo tikrai nereiškia, kad čia gerai kimba – tiesiog daug socialių asmenų vienoj vietoj sėdi :)
4. Nusiteikit tokiai pačiai nekibai, kaip papuolėme mes. Pagavo tik tie, kurie buvo pasiruošę eksperimentams. Susiriškit kuo įmanoma daugiau skirtingų sistemėlių – su didelėm, mažom, raudonom, žaliom, srovinėm ir kitokiom avižėlėm. Kaitaliodami sistemas tikrai atrasit tą, kuri dar šiek tiek išgelbės nuo nekibimo – šalia mūsų sėdėjus kompanija pagavo keliasdešimt stintų tuo pat metu, kai mes turėjome tik po kelias būtent todėl, kad kaitaliodami sistemas atrado „tą vienintelę“.
5. Geriausias tvirtinimo elementas palapinės ar užuovėjos galams ar virvėms - dideli medvaržčiai. Patogiausi - su kilpute vietoj galvos, kad patogiau įsukti/išsukti būtų. Procesas toks: plaktuku į ledą kalate vinį, kad padaryt skylę. Į tą skylę labai lengvai įsisuka tas kilpinis medvaržtis. Jei nesisuka - galima drąsiai ir plaktuku pakalt. Mirtinai laikys ir neišsiraus iš ledo prie bet kokio vėjo!

Susitiksim ant marių!

text: evil / photo: UbijcaSeldon