Evil Dažniausiai karpininkas

Ankstyvas pirmadienio rytas, dar tik aušta. Komandos nariai jį pasitinka skirtingai – pagrindiniai varžybų dalyviai ir kapitonas, nakvoję prie ežero gultuose po atviru dangumi, kovoja su rytiniu šaltuku. Keista šalis – dienom ant saulės karštis peršoka +40, o paryčiais nukrenta iki 12 laipsnių. Aš ir atsarginės komandos nariai kempinge kraunamės paskutinius daiktus ir ropščiamės į vietinės reikšmės taksisto automobilį. Visi krūvon susiburiame prieš 8 prie ežero. Pasirodo, ne vieni lietuviai nakvojo ežero prieigose – netoliese buvo įsikurę ir vengrai. Čia jau būriuojasi ir kitos komandos. Skubiai sveikinamės su visais – ir nuo pernai metų, ir po čempionato atidarymo susibičiuliavome su ne vienos šalies atstovai, todėl vien rankų traukimas ir persimetimas „keliais žodžiais“ užtrunka kone pusvalandį.

Mūsiškiai daro paskutinį susirinkimą, dar karta perkalba visas taktikas ir įmanomus varžymosi variantus bei pradeda kraustytis daiktus į priekabą. Pasirodo, tamsoje mūsiškiai dar sugebėjo detaliau apžiūrėti autobusiuko gedimą ir diagnozavo, jog prieš mirtį jis dar spės nuvažiuoti kelis kilometrus, t.y. suvežios visas komandas ir jų įrangą per sektorius.

9 valandos, prasideda komandos kapitonų susirinkimas ir burtų traukimas. Italų organizatoriai padaro esminę klaidą – susirinkimas vyksta atviroje palapinėje, į kurią suguža visų komandų visi nariai (kai kurie net su žmonomis ir vaikais). Triukšmas, šūkavimas, juokai, pykčiai. Susirinkimas perauga į chaotišką diskusiją: nors pirmininkauja FIPS‘o sekretorius, nuolat reikalaudamas tylos, ramiau nepasidaro. Bandome pasitikslinti dar šių metų taisykles: vieni reikalauja leisti naudoti raketbombes (Spomb), kiti aiškinasi, kaip elgtis, kai traukiamas karpis užkabina kaimynų valą. Po valandą trukusios diskusijos esminiai sprendimai tokie:

• raketbombes galėsime naudoti tik kitamet, nes šiemet komandų balsavimo metu tik 10 iš 22 buvo už tai, kad jas naudoti jau šiemet. Labiausiai nustebina tai, kad daugelis šalių net nėra matę raketbombių. Tarp tokių „nežiniukų“ – net Pietų Afrikos Respublika!

• jei traukiamas karpis užkabino net ir visus kaimyno valus, nieko tokio. Kaip pasakė anglų atstovas Mich Smith: „Jei karpis mano graibšte, jis mano bet kokia kaina“.
Prasideda burtų traukimas. Niekas nežino, ar mano rankelė traukiant sektorių numerius buvo lengva, ar sunki. Tai galėsime pasakyti dar po 2 parų :) Po traukimo išsidaliname labai estetiškai ir praktiškai pagamintus komandų numerius (dar vienas didelis pliusas organizatoriams) ir kiek leidžia leisgyvis autobusiukas puolame lakstyti per sektorius iškraustydami komandas. Aišku, mes jau įpratę ir nė kiek nesistebime, kad varžybos itališku stiliumi atidedamos viena valanda... Tiesiog, organizatoriai niekur neskuba :) Net ir mes pastebime, kad iškraudami daiktus iš priekabos, kai reikia labiausiai skubėti, imame ir sulėtėjame... Gal čia saulė, o gal itališkas gyvenimo būdas mus įtakoja?

Labai sunku papasakoti apie ištrauktus sektorius – Pietrafitta ežeras tarsi bliūda – monotoniškas ir vienodas. Vizualiai visi sektoriai vienodi ir atsiveria į ežero vidurį.
Ruslano ir Rimvydo komandos sektorius – pietiniame ežero krante. Olego ir Zbignevo  (B zona, 10 sektorius) bei Arvydo ir Sauliaus (C zona, 3 sektorius) – šiauriniame krante. Pastariesiems labiau pasisekė, nes savo sektoriuose turi bent po kelis medžius. Ruslanas ir Rimvydas (A zona, 17 sektorius) – ant pliko ploto, aplink kurį veši kukurūzų ir saulėgražų laukai. Labiausiai tai, kad visuose sektoriuose matosi žuvis. Iš tiesų, ji matosi visame ežere – gana dažnai tai vienur, tai kitur pliaukšteli nedidelis karpiukas. Kadangi ežeras naudojamas elektrinės aušinimui, jame nepastovus vandens lygis. Ir kaip tik dabar būtinai turėjo atsitikti taip, kad tas lygis ėmė ir nukrito. Nukrito apnuogindamas antrąją šlaito apsaugos akmenų ir vielų juostą, kuri karpių traukimą apsunkins bene dvigubai. O ir žvejams karpio traukimas tampa panašus į kliūčių ruožą – jei nori nusileisti prie kranto, reikia nušokti nuo vieno metrinio akmenis ir vielos bloko, kur apačioje tavęs laukia dar vienas toks pats! Na, bet yra kaip yra, mūsiškiai treniruotėje buvo, viską jau matė ir žino, kaip čia reiks šokinėti.

Ruslano ir Rimvydo kaimynai – Italija ir Bulgarija, Olego ir Zbignevo – Kazachstanas ir Moldova (va čia tai exSovietus susirinko), Arvydo ir Sauliaus – Serbija bei Bosnija ir Hercegovina.

Palikę komandas ruoštis (tam skiriama net 1,5 + 1 val.), imamės antros pagal svarbumą misijos – reikia nuvaryti autobusiuką į Perugia miestą, esantį už 40 kilometrų, ten surasti autoservisą kuris per pusdienį jį čia pat ir sutvarkys. Pirmas planas, nors ne iš karto, bet pavyksta – gausybės karpininkų stūmimo dėka busiukas galų gale užvedamas. Antras planas pavyksta dar geriau – autoservisą randame už kelių kilometrų už ežero! Tiesiog, laukuose stovėjo vienišas pramoninis pastatas, ant kurio kabojo nedidukė Renault iškaba. Perspektyva remontuotis mašiną kažkokiame kukurūzų lauke neatrodo viliojanti. Tačiau bandom. Esam jau gerai įvaldę susišnekėjimo paveiksliukais (tušinukas ir popieriukas) su italais planą, todėl greit išsiaiškiname, kad gal net po pietų grįžęs meistras mums busiuką čia pat ir sutvarkys. Ramiai susėdame ant suoliuko šalia servizo ir laukiame. Pralaukiame gal tris valandas. Pirmiausia meistriukai geria kavą. Po to šneka. Po to kažką pakrapšto. Po to praneša, kad detalės bus, tik dar po valandos. Laukiame. Lauke karštis nežmoniškas. Jaučiam, kad po truputį tampame italais. Po 3 valandų laukimo ir 15 minučių meistriuko darbo atsisveikiname su šūsnimi eurų ir džiaugsmingai lekiame atgal prie ežero.

Jau vakarėja, ežere visiška siesta. Visos komandos kepa plikame lauke. Apėjęs ežerą susitikau tik du teisėjus. Ir tie angliškai moka labia prastai ir visiškai neįsigilinę į varžybų taisykles. Italija… Jau nebestebina, nors po pernykštės angliškos maršalų tvarkos visgi šiek tiek keista. Žuvų per visą ežerą pagauta nedaug. Kadangi teisėjai informacijos dar neturi, pagautų žuvų skaičius panašesnis į gandus. Per vakarą nematėme nė vienos komandos, traukiančios žuvį.
Iki sutemų stebėjome komandų taktikas – dauguma jų jaukina ir šeria kuo įmanoma toliau nuo kranto. Taip pat elgiasi ir mūsų komandos, nes jau treniruotės metu labai tiksliai išsiaiškinome, kad priekrantėje karpio nė su žiburiu nerasi. Visos komandos naudoja nerealius kiekius kanapių ir kukurūzų sėklų ir tik mažai kuri jaukina didesniu boilių kiekiu.

Temstant suprantame, kad taip ir nesulauksime vakarinių svėrimų protokolų – juk čia Italija :) Atsisveikiname su savo komandomis ir keturiese keliaujame į kempingą. Pakeliui dar sustojame prie teisėjų ofiso, kur pavyksta išpešti šiokių tokių skaičių. Iš viso iki vakaro pagauta 11 žuvų. 1 žuvis A sektoriuje, 4 žuvys B sektoriuje ir 6 žuvys C sektoriuje, į kurį visą dieną pompavo vėjas. Italijos komanda pagavusi tris žuvis, o Pietų Afrikos atstovai – kol kas tušti.

Taigi, šiam vakarui tiek – kemšame lietuviškas dešreles su pomidorais ir laukiame rytdienos, kai galų gale galėsime visai dienai prisijungti prie savo kolegų varžybose. Labai tikiuosi, kad ryt vakare jau turėsiu gerokai daugiau ką papasakoti apie pačią žvejybą, o ne apie autobusiukų remontus, o ir nuotraukų su mūsiškiu laimikiais gal sulauksime.