Spalio 1d. 11:30 val. Vilnius. Chrestomatinė, kaip pasakytų Emilis, susitikimo vieta – Vilniaus geležinkelio stotis. Išsikeičiam pinigus – patampame milijonieriais, susimetam daiktus ir judam link „batenkos“. Startuojam trimis automobiliais – viso 10 žmonių: rinktinės nariai + palaikymo komanda: Vladas Valukonis su žmona, Nerijus Dikšas bei Gintaras iš Širvintų.

Išnuomoti FIAT‘ai, ypač mūsiškis, važiuoja greitai ir smagiai, todėl ne už ilgo privažiuojame pasienį. Keletas nuotraukų, šiek tiek vaizdo medžiagos, kurią Baltarusijos pasieniečiai mandagiai paprašo ištrinti ir daugiau taip nedaryti. Suprantame, sutinkame, daugiau taip nedarysime.. Vargais-negalais įvažiuojame į Baltarusiją. Saulius su Gintaru net žagteli pamatę tokio ilgumo sunkvežimių eilę – bendrai kokie 5 km.Gerai, kad mes užtrukom maks. 1 val. Pirmoje degalinėje prisipilam velniškai pigaus kuro, užkandam pačių šviežiausių ir skaniausių Algimanto Stanevičiaus įmonės sausainukų, užgeriam tos pačios įmonės parūpintais „gaiviaisiais gėrimais“ ir minam toliau.

Pakeliui pamatome padoriai atrodančią kavinę „u Puntusa“, kur sustojame papietauti.

Viduje pasitinka pasakiško mandagumo padavėjos, kurios švelniais balsais pasako, kad eurais atsiskaityti negalima ir priima tik vietinę valiutą arba kreditines korteles. Jei tokios sąlygos mūsų netenkina – parodo į durų pusę. Buvome labai alkani, ypač vakarų Lietuvos frontas, todėl sutinkame su mergaičių sąlygomis ir kantriai laukiame užsakyto maisto. Pavalgę, bet taip ir nesupratę aptarnavimo kultūros sėdame į automobilius ir judame link Ukrainos. O taip norėjome palikti arbatpinigių bent 10 000 pinigų…

Apie 22 val. privažiuojame Baltarusijos-Ukrainos sieną. Baltarusai praleidžia be didelių ceremonijų, bet Ukrainiečiai randa prie ko prisikibinti. Pirmiausiai jiems kliuvo mūsų FIAT – pasak jų – tai yra krovininis automobilis. Rodėme dokumentus, aiškinome, bet vis vien liepė stoti į šalį ir kviesti vietinį ekspertą. Jaunas, bet „puikiai išmanantis savo darbą“, muitininkas, labai greitai suranda prie ko prisikabinti – pasirodo yra skylęs mūsų priekinis stiklas, nėra LT simbolio lipduko, automobilis atrodo įtartinai, na ir mes ne patys gražiausi berniukai. Jaunasis muitinės „talentas“ įvardina sumą – 20 Eur, kurią mes su mielu noru sumokame ir judame toliau. Suprantame, kad reikia pailsėti, todėl apsistojame pakelyje esančiame neapsakomo komforto viešbutyje. Lovos kaina tik 8Eur, todėl džiakuzių, interneto, mini barų ir pan. dalykų net nesitikime. Dušai yra, bet bent jau vakare vandens nėra. Tikimės stebuklo ryte. Saulius knarkia, kad sienos dreba, užmigti bus nelengva, bet bandysime. Otboj.